2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Iš filosofo dienoraščių – A. Šliogerio „Bulvės metafizika“

2010-03-10
Rubrikose: Kultūra » Knygų lentyna 

Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 276 p.

Arvydas Šliogeris tęsia prieš keturis dešimtmečius pradėtą filosofo dienoraštį, kur glaustu pavidalu, fragmento, sentencijos ar aforizmo forma sugrįžta visos pamatinės temos, išskleistos ankstesnėse jo knygose. Tik, pasak autoriaus, „šio meto dienoraštį rašo senis, sukaupęs liūdną gyvenimo patirtį, nebegalintis mąstyti ir rašyti taip, kaip mąstė ir rašė prieš trisdešimt ar net dešimt metų“. Vyrauja ne tiek metafizinė, kiek egzistencinė problematika, susijusi su tiesiogine autoriaus patirtimi, taigi ne tiek su intelektualine, istorine atmintimi, kiek su dabartinio gyvenimo konkretybėmis.

Fragmentų kilmė – unikalios situacijos aromatą išsaugojusios, akimirksnį trunkančios patirtys, žaibiškai pereinančios į kalbinę figūrą, dažniausiai impulsyvią, netobulą, neapdorotą, grublėtą, savaip neišbaigtą. Knyga gali būti patraukli ir profesionaliam filosofui, ir kiekvienam praprususiam žmogui, kuriam bent kiek rūpi žmogaus būklė šioje Planetoje.

Bulvės metafizika“ parašyta kaip filosofiškai žaižaruojančių aforistinių įžvalgų, primenančių Herakleito ,ištaras, rinktinė. Apie daugelį egzistenciškai svarbių klausimų – žmogaus ir nežmogiškų daiktų pasaulį, gyvenimą ir mirtį, natūrą ir kultūrą, filosofiją ir jos priešybes bei priešus, įvairių tautų mentaliteto skirtumus, vadinamąjį tautinį lietuvio charakterį ir įvairiausius, „tautinius“ prietarus – mąstytojas kalba tiesiai, paprastai ir aiškiai. Šioje rinktinėje skaitytojas atras daugelį šliogeriškojo mąstymo atramos taškų, padėsiančių tiksliau suprasti tai, kas dėstoma didžiuosiuose filosofo veikaluose. Pagaliau tai knyga, kuri galbūt taps visko, ką Arvydas Šliogeris iki šiol parašė, prolegomenais.

Bulvės metafizika – tai „gyvo“, nors bežadžio ir bežodžio, daikto metafizika, kitaip tariant,-minimalistinė metafizika. Metafora yra labai vykusi: juk bulvė yra gyva (vegetuojanti) būtybė, nors kasdienė vartotojiška sąmonė ją paprastai laiko negyvu daiktu. Šitaip bulvė tampa labai lietuvišku nežmogiškojo daikto, galinčio byloti mums gyvai, tačiau nekalbiškai, etalonu.

Naglis Kardelis

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovę

Knygoje aprėpiamas platus temų spektras: nuo svarbiausių liturginių švenčių apmąstymo, iki politikos bei žiniasklaidos.