Bendrieji bruožai ir tendencijos

Kiekvienais metais į literatūros pasaulį, „literatūros apyvartą“ atkeliauja bent keli nauji vardai su savo tekstais, pristatančiais ir kuriančiais pirminį jaunojo autoriaus įvaizdį. Literatūriniai debiutai yra savotiškas ir netgi atskiras literatūros žanras – tai pradžia, pirmasis žingsnis, neretai nulemiantis tolesnį autoriaus kelią. (Gaila, kad mūsų gyvenamoje „perviršio“ ir komunikacijos visuomenėje literatūriniai debiutai vis dažniau pristatomi kuriant ne visai adekvatų autoriaus mitą („asmeninį pijarą“), tarsi pamirštant patį kūrinį, o juk būtent jis ir yra autoriaus vizitinė kortelė.)

Pirminis įspūdis-vaizdinys, susikuriantis mąstant apie 2009 m. lietuvių literatūros debiutines prozos knygas, tai itin derlingos ir žaliuojančios žemės vaizdas, kuris, prisiartinus arčiau, praranda savo derlingumo glamūrinę kaukę, atverdamas savo realybę – beveik vientisą ir nuoseklią butaforinę scenografiją, kurioje vis tik, nepaisant to nenatūralumo, debiutantams būdingų pretenzijų, tai vienur, tai kitur pasirodo tikras, nesimuliakrinis daigas.

Žvelgiant į „penkiaknygį“ debiutinių prozos tekstų masyvą, reikia konstatuoti, kad pagrindinis autorių dievas yra forma – tekstuose regimi klasikinės formos laužymai, dekonstravimai, suponuojantys originalumą. Todėl labai realistiškai ir kartu skaudžiai prozos laukelyje suskamba Alberto Camus frazė, užfiksuota jo „Užrašų knygelėse“ kaip konstanta arba neišgydoma diagnozė: „ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA: šokiruoti lengviau negu įtikinti“. Tad debiutantai ir siekia šokiruoti, pasitelkdami kūrinio formos žaidimus, kurie trina žanrų ribas, o turinys paliekamas tarsi nuošalėje – juo nesistengiama įtikinti, neretai jis taip ir lieka „skylėtas“ su intencijomis, kad tas skyles užpildys autorių aktyviai į tekstą traukiamas skaitytojas. (Tiesioginis kreipimasis į skaitytoją, dialogo su juo kūrimas regimas net trijose iš penkių knygų).

Penkios prozos knygos yra daug ir sykiu mažai. Mažai, kad būtų galima išskirti debiutinių knygų kryptį, juolab kad knygos itin skirtingos. Tad belieka pasitelkti „atkarpos“ įvaizdį ir pabandyti tuos tekstus išdėstyti horizontaliai, nuo vienos iki kitos kraštinės, arba nuo vieno debiuto žemės krašto iki kito.

Kraštiniai 2009 m. prozos debiutų taškai, mano manymu, būtų šie: Elžbietos Latėnaitės „Apsichė“ su savo metafiziniu klampumu ir Vaivos Rykštaitės „Plaštakių sindromas“ su antimetafiziniu lengvumu. Tarp šių dviejų kraštinių išsidėsto Rasos Aškinytės „Rūko nesugadinti“. Aido Kelionio „Smėlynų vanduo“ ir Ievos Toleikytės „Garstyčių namas“. Bet apie kiekvieną iš šių knygų – trumpai ir atskirai.

Nauji vardai ir ne tik

Taip jau yra susiklostę, kad neretai debiutinės knygos išleidžiamos tam tikroje serijoje, kaip antai „Pirmoji knyga“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ar „Literatūriniai debiutai“ (Versus aureus). Šias gretas praėjusiais metais papildė leidykla „Tyto alba“, pradėjusi leisti naują seriją „Nauji vardai“, kuri, anot pačios leidyklos, „pristato literatūros pasaulyje debiutuojančius netradicinius autorius. Žanras čia mažai svarbu, publikuojami eksperimentiniai kūriniai. Serijos tikslas – praplėsti literatūrinės raiškos ir požiūrių lauką“. Šioje praėjusiais metais debiutavusioje knygų serijoje – trys debiutiniai prozos kūriniai. Tad klausimas būtų paprastas – ar dvigubas debiutas pasiteisino? Atsakymas – atskiras žvilgsnis į kiekvieną tekstą.

Pirmasis šios serijos „blynas“ – išties turbūt pats eksperimentiškiausias kūrinys ir netradiciškiausia autorė – aktorė Elžbieta Latėnaitė ir jos knyga „Apsichė“, kurią sudaro to paties pavadinimo romanas ir penkios novelės. Knyga, skambiai dedikuota visų erų Lietuvos karaliui Mindaugui, iš esmės yra tarsi savotiškas esamojo laiko liudijimas ir jo kritika, pateikiama pagrindinės herojės Apsichės (a-nebuvimas, neigimas, psichė- žmogaus sielos įsikūnijimas) paveikslu, kuris, kaip ir visas romanas, balansuoja nuo Psichės iki Apsichės. Atrodo, kad Apsichė ieško ir siekia išbandyti Psichės ribas. Apie nebuvimą bandoma rašyti itin sodriu buvimu – žodžių, minčių, pamąstymų, metaforų, vizijų buvimu. Tai didysis šios knygos minusas – tekstas pernelyg klampus, atrodo, kartais klampinantis ne tik skaitytoją, bet ir pačią autorę. Mintys neišskaidrėjusios, iki galo neišsikristalizavusios. Perfrazuojant vieną romano „Apsichė“ sakinį, galima sakyti, kad ši knyga primena tobulą bandymą parašyti jokią knygą apie jokumą, kuris toks svarbus Apsichei, tačiau tas bandymas taip ir lieka bandymu. Jokia Apsichės pasaulyje yra aukščiausia ir siekiamiausia būsena – „tobula-jokia-be bruožų, įpročių, silpnybių“.

Romane vaizduojama aštri menininkų kritika, kuriama pasitelkiant (auto)ironišką santykį su praeitimi ir jos patirtimis. Apsichė – buvusi menininkė, kuri bėga nuo meno į kitą šalį ir dirba visokius, tik ne meno, darbus, kol galiausiai įsikūnija akmenyje, virtusi akmenybe. Tekstas nuolat balansuoja ties išoriniu siužetu, ir vidinėmis pasakojimo erdvėmis, kuriose gyvena Apsichės vidiniai demonai. Šie du pasakojimo klodai neatsiejamai yra vienas su kitu susiję. Ir tai irgi savotiškai apsunkina tekstą.

Skaitant E. Latėnaitės knygą neapleidžia įspūdis, kad tai yra itin valingai parašytas tekstas, bandantis afišuotis savo gaivališkumu. Taip, tai yra išmąstytas, sudėliotas gaivališkumas, leidžiantis įvertinti autorės pastangas kurti įspūdį – kalba šiai autorei tikrai nėra būties namai (M. Heideggeris), o neretai – iki galo nesuvaldyta materija. Tekstą perskrodžiančios ne(be)vartotinos, seniesiems raštams ar net tarmėms būdingos kalbinės formos netampa natūralia pasakojimo dalimi, o veikiau svetimkūniu, į save atkreipiančiu dėmesį. Ir nors kalba ši autorė bando susikurti savąją tapatybę, pasaulį ir teksto autentiką, tačiau iki galo neišsikristalizavęs „kalbinis projektas“ kuria priešingą - manieringo ir jaunatviško maksimalizmo - įspūdį. Idėjinis, vertybinis teksto lygmuo puikus, tai nėra tuščias tekstas, bet jo kalbinė išraiška ir didžiulės skaitančiojo pastangos „atklampoti“ iki esmės, neretai verčia manyti priešingai ir kuria tuščio, ambicingo ir klampaus teksto įspūdį.

Tam tikras ūkanas, bet jokiu būdu ne pelkių klampumus, iš pavadinimo turėtų žadėti Rasos Aškinytės romanas „Rūko nesugadinti“. Iš tiesų, keisto rūko šiame romane esama – tam tikro nenuoseklaus naratyvo, persipynusių veikėjų trikampių, netikėtai tai išnyrančių, tai vėl pasislepiančių tekste. Tai keistas, bet savaip paveikus tekstas, kurį skaitydamas kartais jautiesi, it grįžęs į mokyklos laikus, kai po vadovėlyje išdėstytos temos skyrelio laukdavo klausimų pastraipa. Patyrusi mokyklinių vadovėlių autorė bando šią praktiką pritaikyti ir grožiniame tekste, ieškodama naujų formų ar kurdama savotišką intrigą. Po kiekvieno romano skyriaus skaitytojui pateikiama išvada, klausimas (dažniausias – „kodėl?“) ir paliekama vieta skaitančiojo atsakymui-komentarui. Reikia pripažinti, kad tai novatoriškas ir originalus sprendimas, siekiantis įsibrauti į skaitytojo sąmonę ir patikrinti jo budrumą. Tačiau nepaisant to, jis neretai nepasiteisina - išvados neretai (o gal net dažnai) neapibendrina pasakojamo skyriaus įvykių, minčių ar patirčių, o pagrindinis klausimas – kodėl? – nesužadina skaitytojo sąmonės.

R. Aškinytės romano siužetas ir veikėjai yra atpažįstamas (ne)standartas – dailininkas Haris, jo keista draugė Ersi, jos buvęs meilužis Didysis Bertoldas, Ersi sūnus Mažasis Bertoldas, keisti jų santykių trikampiai, kuriuose netikėtai pasirodo kiti veikėjai - neurotiška mama, keista Moteris, dar keistesnis kaimynas. Tai primena prancūzų kinematografinius siužetus ir taip gerai jų įvaldytą šeimos tragikomediškos epopėjos žanrą (kažkodėl labai realiai įsivaizduoju šią knygą filmo pavidalu). Skaitant romaną siužetas įtraukia ir masina, nepaisant to, kad nuoseklumą neretai perskrodžia rūkas – chronologijos neatitikimai, naratyvo užbėgimas į priekį, ar atsitraukimas atgal, kartais trūksta personažų elgsenos motyvacijos. Tačiau perskaičius visą šią istoriją ima atrodyti, kad pasakojimas buvo reikalingas kaip atveriantis tam tikras situacijas, santykius, kuriais iliustruojamas vienas ar kitas filosofinis teiginys.

„Rūko nesugadinti“ – tai romanas apie moters ir vyro santykius, apie veikėjų koegzistenciją, persmelktą žavios, autorės itin mėgiamos, paradokso logikos. Kūrinio idėjos, užmojai ir jų išpildymai – gražūs, tačiau vis tik kažko pritrūksta, gal tos razinkos, kuri galėtų praplėsti teksto originalumą gilesnėmis vertikalėmis.

Absoliuti priešprieša E. Latėnaitės ir R. Aškinytės romanų originalumui yra Aido Kelionio slapyvardžiu parašytas romanas „Smėlynų vanduo“, visiškai iškrentantis iš serijos „Nauji vardai“ konteksto. Bandžiau juokais jį įvardinti veiksmažodiniu romanu, mat visas pasakojimas per visus 134 knygos puslapius pateikiamas taip – atsikėliau, nuėjau, pavalgiau, išėjau, parėjau, miegojau. Juolab kad ir pasakojimas kuriamas iš paprastų ir sausų sakinių. Teksto nepagyvina nei veikėjų dialogai, nei įdomesni aprašymai. Klausimas tik vienas – ką mums sako romanai, kuriuose nėra nei intrigos, nei pasakojimo vystymosi? Dokumentinis kasdienybės fiksavimas šiuo atveju visiškai nepasiteisina, nes net ir nelabai primena dokumentiką. Pasakotojas tiesiog aprašų kasdienį, nuobodų gyvenimą, kurį ir skaityti, nepaisant hipnotizuojančio „nieko nevykimo“ pojūčio, itin nuobodu. Pasakojimo intrigą bando kurti laukiamas santechniko vizitas, bet, deja, viskas lieka kaip buvę, gal tik pagrindinis veikėjas daugiau rūpesčių turi, o skaitytojas lieka savotiškai „apmautas“, kad intriga neįvyko. A. Kelionio „Smėlynų vanduo“ – užliūliuojantis tekstas, mat skaitai ir ramu, kai supranti, kad, ar 19 –tame, ar 130-tame puslapyje, veikėjas veiks tą patį. Ar tokiu būdu autorius pretenduoja į stabilumą šiame bėgančiame pasaulyje? – klausimas lieka atviras, kaip ir kitas klausimas – ar reikia tokių tekstų literatūrai?

Tačiau visas jau aptartuose romanuose išreikštas pretenzijas, ambicijas viršija, ir net su kaupu, Vaivos Rykštaitės slapyvardžiu išleistas romanas „Plaštakių sindromas“ Nežinau, ar tai tik sutapimas, ar tendencija, kad pačios silpniausios 2009 m. debiutinės prozos knygos išleidžiamos, besislepiant už nom de guerre. Slapyvardžiai tampa puikiu prieglobsčiu, padedančiu kurti autoriaus ir jo knygos mitą, kartu tai ir puikus įrankis, padedantis įgyvendinti knygos ir autoriaus pristatymo viešųjų ryšių kampaniją. Tai savotiškas masalas, o iš tiesų, minėtųjų dviejų knygų atveju, absoliučiai nyki ir tuščiavidurė derlingumo kaukė.

„Plaštakių sindromas“ – tai lietuviškas a la „Bridžitos Džouns dienoraščio“ ir „Sekso ir miesto“ hibridas, tiesa – labai nevykęs, kuriame nuosekliai, chronologiškai surašomos meilės paieškos, ir jos keliuose pasitaikę vaikinai. Perfrazuojant patį tekstą, tai romanas apie vietelės „ten“ funkcijas. Ir tas plaštakių sindromas įgyja visai kitą reikšmę, nei toji, kurią bando ant knygos viršelio skaitytojui įpiršti autorė. (Apskritai, reiktų paminėti, kad knygos aprašymas, pateikiamas trečiajame viršelyje, mano supratimu, visiškai neatitinka knygos turinio – o tai jau simptomiškas rinkodaros skverbimasis į literatūrą, visiškai papildantis ir išbaigiantis autorės „asmeninį pijarą“.) Tai nėra tas drugelių plazdenimas pilve, kai patiri meilę, priešingai – tas plazdenimas, skaitant tekstą, teprimena gatvinių plaštakių judesius ir nepaliaujamą jų susinaikinimą, skrendant ugnies link. V. Rykštaitės romanas – tai auksinio jaunimo kronika, aprėpianti beveik viską – nuo susireikšminusių depresuojančių paauglių iki nuo vakarėlių, sekso ir narkotikų pavargusių, dar tik trečią dešimtį skaičiuojančiųjų. Kažkodėl, skaitydama tekstą, maniau, kad jos autorius yra vyras, nes buvau įsitikinusi, kad moteris taip rašyti nesugebėtų (juolab kad tekste pasitaiko netgi elementarių moterų fiziologiją apibūdinančių neatitikimų), pasirodo – klydau. Autorė, drąsiai besitikinti rykščių (matyt, todėl ir Rykštaitė?), jau kuria savo „mitinį“ vaizdinį – juodas turbanas, saulės akiniai, už kurių ji bando pasislėpti nuo kritikos strėlių, kaip kad ji prisipažįsta viename interviu. Tačiau ar ši intriga padės kūriniui, kuris neretai pristatomas kaip „sprogdinantis padorumą“? Tačiau, kur galima nukeliauti sprogdinant ir neigiant? Mano manymu, ši knyga, geriausiu atveju, sprogdina (blogąja prasme) skaitančiojo nervus ir emocijas, o su jais ir pačios autorės slapyvardinį fenomeną. Tad, kaip sakoma, daug triukšmo dėl nieko.

Aukso viduriukas

Aptarus kraštutines debiuto žemės ribas, metas priartėti prie viduriuko, kuris, mano manymu, yra aukso viduriukas – tai jaunos filologės Ievos Toleikytės apsakymų knyga „Garstyčių namas“, geriausias debiutinis prozos tekstas. (Beje, verta pastebėti, kad tai vienintelė profesionalės, t.y. filologės, knyga debiutantų žemėje). Knyga, pernai laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą Pirmosios knygos konkursą, ir tikrai neveltui.

Manyčiau, tai knyga-įvykis, autentiškas literatūros žemės daigas, nes nepriklauso glamūro ideologijai, nėra tuščiaviduris tekstas ir nekuria simuliakrinio įvaizdžio. Tai tikras, gyvas pasakojimas, pasirodantis klasikinio apsakymo pavidalu – žanro ribas autorei sekasi išlaikyti. I. Toleikytės pasakojimas pagavus, skaidrus, jaudinantis, atidus savo veikėjams. Personažai keliauja iš vieno teksto į kitą, regimas jų brendimas, augimas. Tai kuria knygos dalių tęstinumą įspūdį, sykiu tai kuria skaitymo intrigą ir malonumą. Apsakymuose fiksuojamą jaukų veikėjų santykių pasaulį papildo skrupulingi ir atidūs gamtos, aplinkos aprašymai. Gražūs metaforiniai palyginimai, šiek tiek primenantys Lauros Sintijos Černiauskaitės juslinių metaforų specifiką. Yra ir magiško realizmo elementų – šiek tiek primena Sauliaus Tomo Kondroto ankstyvųjų novelių atmosferą. Autorė moka kurti gražią įvykio intrigą, kurioje dalyvauja „Garstyčių namo“ personažai. Jie mistifikuoti, mitologizuoti ir sykiu labai gyvi, „pakutenantys“ skaitančiojo atmintį. Jautriai sukurtas pasaulis pažadina skaitytoją – nes labai tiksliai fiksuojamos ir įžodinamos būsenos, kurios apibūdina ypatingas ribines situacijas, brandinančias žmogų. Atsitiktinių įvykių I. Toleikytės apsakymuose nėra. Kiekvienas įvykis yra tas branduolys, arba kokonas iš kurio išsivynioja pasakojimas. Šiek tiek neįprasta, kad jaunos autorės tekstuose tiek daug mirties, tačiau „Garstyčių name“ ji nebaisi, su ja susigyvenama, ji apmąstoma, ji gražiai įaudžiama į tekstą kaip neatsiejama gyvenimo kraštinė.

Vietoj pabaigos

Žvelgiant į 2009 m. prozos debiutų žemę, reikia konstatuoti, kad joje atsispindi bendrosios 2009 m. lietuvių literatūros tendencijos. Prozos tekstai atrodo „liesoki“ ir truputį išsikvėpę, truputį užsižaidę patys savimi ir savo originalumo – tiek formos, tiek turinio prasme – paieškomis. Gaila, kad antrosios „Silva rerum“ lygio knygos, besipuikavusios ir papuošusios debiuto žemę prieš metus, šįsyk nėra. Nėra tokio ryškaus žiedo sprogimo, bet užtat yra tylių prasiskleidimų ir gražių pumpurų, kurie kada nors pražys, tikėkimės.

O pabaigai – šiek tiek žaismės, arba apie knygų poveikį. Cituojama situacija užrašyta dailininko Mikalojaus Vilučio esė rinkinyje „Tortas“:

Gilų įspūdį man paliko rašytojos Aldonos Liobytės ir aktoriaus Juozapo Kanopkos pokalbis Žvėryne, Aldonos Liobytės namuose.

J.K. Perskaičiau nuostabią knygą. Ji sukrėtė mane iki sielos gelmių.

A.L. Kokią knygą?

J.K. Ką?

A.L. Knygą kokią? Pavadinimas koks?

J.K. Neatsimenu.

A.L. Kas ją parašė? Autorius kas?

J.K. Neatsimenu.

A.L. Tai apie ką knyga?

J.K. Neatsimenu.