Deja, tampa įprasta, kai politikų sprendimus sunku vertinti kitaip, nei kaip pasityčiojimą iš visuomenės. Neretai kyla klausimas – ar politikų cinizmas turi ribas? Kai tik pradedame galvoti, kad kvailiausi ir akiplėšiškiausi sprendimai jau praeityje, politikai vėl mus nustebina. Na, o Vilniaus miesto taryba – tai bausmė vilniečiams, kad nepradėtume puikuotis, jog gyvename tokiame puikiame mieste. Regis, politikai daro viską, kad tik subjaurotų Vilnių ar bent padarytų pakuoku objektu.

Pavyzdžiui, Vilniaus miesto tarybos sprendimas vieną iš Verkių seniūnijos gatvių pavadinti Zebedeno vardu. Primenu, kad Zebedenas, pasak metraščių, įsakė nužudyti misionierių Brunoną. Ši „geniali“ iniciatyva kilo liberalui Vidmantui Martikoniui, kurį, kiek suprantu, supykdė idėja vieną iš Vilniaus gatvelių pavadinti kankinio Brunono vardu. Politiko nesutrikdė net tai, kad dauguma Europos miestų, turinčių turtingą tradiciją, vadina aikštes, gatves misionierių vardais. Tiesa, jokiems save gerbiantiems miestelėnams nekyla idėja gatves pavadinti Bruto, Judo Iskarijoto ar kurio nors kito žudiko, išdaviko vardu. Na, bet lietuviai – drąsi tauta. Ypač ta jos dalis, kuri į pasaulį žvelgia pro valdiško kabineto langą.

Na gerai... Vienam ekscentriškam politikui kilo kvaila idėja, o ką galvoja kiti? Kiek suprantu, absoliuti dauguma Vilniaus tarybos narių vadina save krikščionimis ir buvo informuoti, kas toks tas Zebedenas, tačiau tai nesutrukdė priimti gėdingo sprendimo.

Na taip, žmonės gyvenantys gražiai pavadintoje gatvėje, nėra prastesni už tuos, kurie gyvena gatvėje kvailu pavadinimu. Tačiau ar tai pakankamas pagrindas darkytis ir įžeidinėti kitus? Teko girdėti priekaištą, kad misionieriaus Brunono į Lietuvą esą niekas nekvietė, esą Zebedenas ne vienintelis žmones žudęs veikėjas – juk vadiname gatves ir partizaniniame kare dalyvavusių žmonių vardais. Tačiau pagarba partizanams ir pagarba tam, kuris nužudė beginklį žmogų, skelbusį Gerąją Naujieną – visiškai skirtingi dalykai. Taip, mums gali nepatikti Cezaris ar jo politika, tačiau mes nepuolame vadinti aikščių Bruto vardu. Net ir ateistiniuose kraštuose neatrasime Judo Iskarijoto gatvės. O Vilniaus jau turi Zebedeno gatvę...

Manau, kad šiuo atveju svarbu, kad mes, miestelėnai, išreikštume savo poziciją. Ne tik per rinkimus, kurie bus po daugiau nei metų, bet šiandien. Galime kreiptis į Vilniaus miesto tarybos narius ir paklausti – gal pakaks daryti kvailystes?