Į vieną nešioklių seminarą atėjo jauni tėvai su kelių mėnesių kūdikėliu. Pasimatavo daug nešioklių, išsirinko patogiausią, o išeidamas tėtis prasitarė: „Vis tiek stengsimės daug nenešioti, nes sako, kad pripranta...“

Ar kūdikiai pripranta būti nešiojami? Kodėl taip bijome juos nešioti?

Kūdikių lepinimo juos nešiojant ar greitai atsakant į jų verksmą sąvoką "sugalvojo" bihevioristas Johnas Watsonas. Savo požiūrį jis pristatė 1928 m. išleistoje knygoje "Kūdikio ir vaiko psichologinė priežiūra" (A psychological Care of Infant and Child). Jo patarimai buvo labai griežti: "Niekada jų (vaikų) neapkabinkite ir nebučiuokite, niekada neleiskite jiems sėdėti jūsų glėbyje. Jeigu reikia, vieną kartą pabučiuokite juos į kaktą prieš pasakydami labanaktis".

Nekreipdamas dėmesio į tokius psichologo patarimus, pediatras daktaras J. Brennemanas 1938 m. savo ligoninėje įvedė taisyklę, kad kiekvienas kūdikis privalo būti imamas ant rankų, nešiojamas ir "motiniškai globojamas" kelis kartus per dieną. "Motiniškos globos" dėka tais metais Niujorko Bellevue ligoninėje, per vienus metus kūdikių mirtingumas sumažėjo nuo 35 iki mažiau nei 10 procentų.

Buvęs Nacionalinio vaikų sveikatos ir žmogaus vystymosi instituto neuropsichologas James Prescott'as atrado ryšį tarp prisilietimų dažnumo ir žiaurumo. Atlikęs keturiasdešimt devynių bendruomenių stebėjimus, Prescott‘as nustatė, kad tose kultūrose, kur vaikai susilaukia daug fizinio švelnumo – yra liečiami, apkabinami ir nešiojami – suaugusiųjų fizinio žiaurumo lygis yra žemas, ir atvirkščiai. Prescott‘as priėjo prie išvados, kad pagrindinė žmonių žiaurumo priežastis yra "... prisilietimo ir glamonėjimo trūkumas asmenybės formavimosi periodais".

Objektyvūs faktai rodo, kad nešioti vaikus yra gerai, tačiau baimė, kad kūdikiai pripras būti nešiojami ir niekada nenulips tėvams nuo rankų tebesklando kaip šmėkla tarp senelių ir jaunų tėvų. Tiesą sakant, ir man, nešiojant antrą savo vaiką, dukrytę Ievą, kuri nešioklėje leido pirmuosius gyvenimo metus, ateidavo į galvą tokios mintys, kad tikriausiai teks ją nešioti iki vestuvių, o po to iškilmingai perduosime ją būsimam vyrui. Tačiau būdama metų ir keturių mėnesių Ieva be galo apsidžiaugė supratusi, kad gali vaikščioti ne tik namuose, bet ir lauke (panašiai kaip mamos Agnės Mikas). Nuo pusantrų metų ji su džiaugsmu persėdo į vežimėlį (kaip Jokūbas ir Austėja). Mano jaunėlis Justas, būdamas septynių mėnesių, namuose mieliau leisdavo laiką ant grindų nei nešioklėje, o nuo pusantrų iki dvejų metų nešioklės prisireikdavo tik labai pavargus ar susirgus, ilgesnėse kelionėse labiau patikdavo sėdėti vežimėlyje. Tiesa, šią vasarą dar nešiojome 2,5 metų Justą kalnuose, tačiau namuose nešioklę daugiau naudojau tramdymo tikslais, kai reikia ką nors padaryti, o mažylis neleidžia trukdydamas man ar broliui ir sesei. Tada prisirišdavau jį ant nugaros. Prieš kelis mėnesius, po tokio drausminimo paleistas iš nešioklės Justas bėgiojo po namus ir šaukė: „Aš laisvas! Aš laisvas!“ Pasirodo, trimečiui laisvė yra daug svarbesnė, nei būti nešioklėje prie mamos... Nuo to karto Justas daugiau nebuvo nešioklėje, galutinai atprato ir jis, ir aš. Mamos Agnė, Virginija, Violeta ir Eglė dalijasi nešiojimo patirtimis. 

Trijų vaikų mama Agnė pasakoja apie jaunėlio Mykolo, dabar 2,5 metų, nešiojimą

Mažylį pirmą kartą prisirišau penktą jo gyvenimo dieną - bučiau prisirišusi ir pirmąją, tik kad vaikjuostės instrukciją su piešinėliais perskaičiau ne iš karto. Vaikjuostę dar laukdamasi pirkau mugėje "Vaikų šalis". Augindama pirmuosius du sūnus naudojau paprastą  nešynę, kuri nebuvo itin patogi nei vaikams, nei man, ir vežimėlį, kuriame jie nenorėdavo sėdėti, todėl dažnai tekdavo gatve ne tik nešti vaiką ant rankų, bet dar ir stumti vežimą. Jausdavausi kaip koks mulas, todėl laukdamasi jaunėlio ėmiau ieškoti alternatyvų.

Mano mažylis buvo tikras kengūriukas - vaikjuostėje jis praktiškai gyveno. Taip, žinoma, kartais jis miegodavo ir savo pintame lopšyje (namuose) ar vežimėlyje (lauke su auklyte ar tėčiu). Vis dėlto vaikjuostėje jis praleisdavo tikrai daug laiko - dairydavosi, valgydavo ir miegodavo, kol aš rūpindavausi šeimynos pietumis ir kita buitimi, kai eidavome pasivaikščioti į lauką, gerti kavos su draugėmis, į parduotuvę ar net į paskaitas...

Vaikjuostė tiesiogine to žodžio prasme atrišo man rankas: tai buvo nuostabus kompromisas, galimybė patenkinti ir mažylio, ir mano poreikius. Naujagimiui Mikučiui reikėjo mamos krūties ir kūno šilumos, o man - galimybės pasirūpinti ir vyresniais vaikais, ir savimi. Gerokai supaprastėjo tokie dalykai, kaip ėjimas į lauką. Mykolas gimė žiemos pabaigoje, orai dar tikrai nebuvo šilti, visi žinom, koks vargas aprengti kūdikį, kaip neramu, ar nešąla, ar neperkaito. o čia - užvelki glaustinukę, kojinytes, minkštą šiltą kostiumėlį su gobtuvu, prisiriši kūdikį, ant viršaus užsegi šiltą striukę ir – į trasą. Lauke mažutį šildai savo kūnu, ateini į patalpą - užtenka prasisegti striukę, nuimti gobtuvą ir žinai, kad neperkais. Jei užsimano valgyti - prasegi palaidinę, įduodi krūtį - ir ramu. Nereikia skubiai lėkti namo ar ieškotis šiltos patalpos, nusirenginėti, o ir pašaliniai nė neįtaria, ką mudu veikiam. O koks palengvėjimas, kad nereikia tampyti vežimo - pačios žinot, miesto centre šaligatviai siauri ir užgriozdinti, pilna laiptelių, bortelių, ne visur pravažiuosi, ne į kiekvieną įstaigą ar parduotuvę įeisi su vežimu. O ir parėjus namo nereikia vilkti vežimo į ketvirtą aukštą...

Kūdikis vaikjuostėje buvo mano vienos privilegija. Nei vyras, nei auklytė mažylio vaikjuostėje nenešiojo. Smagiausia, būdavo kur nors mieste begeriant kavutę su draugėmis, išgirsti komentarą "koks Mikutis ramus!". Ak, iš tiesų ramus - ir ko jam nebūti ramiam, kai jis prie mamos prigludęs žinda krūtį, o mama kava geria stovėdama ir nepaliaujamai siūbuodama šokio žingsneliu... na, man nesunku - jei tik tiek tereikia, kad galėčiau pabendrauti su draugėmis...

Nuo kokio ketvirto gyvenimo mėnesio Mikutis mielai žaisdavo ant žemės - aš patiesdavau ant grindų antklodėlę, duodavau žaisliukų, šiaip įdomių daiktų, ir jis mielai žaisdavo. O penktą-šeštą gyvenimo mėnesį, kai tapo judresnis, nes išmoko vartytis ir šliaužti - apskritai gana daug laiko praleisdavo raičiodamasis grindimis. Tačiau jaučiu, kad mudu pasiekėme labai gerą pusiausvyrą tarp buvimo su mama ir buvimo pačiam - nuo gimimo jį glaudžiau prie savęs, migdžiau kartu, nešiojau, ir jis labai lengvai ir drąsiai leidosi ieškoti nuotykių, kai tik ėmė valdyti savo kūnelį.

"Žmogiškai" žingsniuoti dviem kojom Mikutis pradėjo jau po pirmojo gimtadienio - gal kokių trylikos mėnesių. Iki tol jis kuo puikiausiai nukeliaudavo ten, kur jam reikėdavo keturiomis arba keliais - kaip atgailaujantis piligrimas. bet kadangi už lango tuo metu buvo apniukęs, drėgnas kovas - lauke jį vis dar nešiodavau pririštą ir paleidau dar po gero mėnesio. beje, tuomet nupirkau ir pirmąjį kombinezoną - iki tol puikiai išsivertėme be jo.  
Galimybė vaikštinėti savo kojomis Miką labai sužavėjo. Tą vasarą vaikjuostė kaip keliavimo priemonė tapo mažiau svarbi, nes Mikas džiugiai persėdo į vežimėlį arba žingsniuodavo pats. Netikėtai atradau naujų vaikjuostės panaudojimo būdų - pvz., vaikui tramdyti, jei kur nors einant staiga išsiskirdavo mano ir Miko keliai, tada tiesiog imdavau ir prisirišdavau jį; vaikui raminti - nuliūdęs, užsigavęs, pavargęs, Mikas mielai glausdavosi prie manęs, tuo labiau kad vis dar galėdavo pažįsti krūtį; vaiko apsaugos judrioje gatvėje - vaikjuoste apjuosdavau jo krūtinę po pažastimis, iš likusio audinio lengvai susukdavau "virvę" ir vesdavau gatve - nes Mikas atsisakydavo duoti ranką ir ryžtingai žygiuodavo, kur akys veda (t.y., kur jam įdomu), o man rūpėjo apsaugoti, kad netikėtai nenužengtų nuo šaligatvio į važiuojamąją kelio dalį; palapinės vaikui - apsaugoti nuo saulės, kol miega; ir dar kaip patiesaliukas, ir antklodelė, ir vaikui vietoj saugos diržų pririšti prie vežimėlio... na, žodžiu...  

Paskui buvo kiek ilgesnis nei pusės metų laikotarpis, kai dėl ligos Miko nešioti negalėjau... o gaila - jei ne liga, tikrai dar būčiau nešiojusi, išmokusi daugiau įvairių surišimo būdų... Šiuo metu vaikjuostę retkarčiais naudoju vaikučiui užmigdyti pietų miego, ypač kelionėje - bet jis pats jau nelabai nori būti pririštas. Vis dėlto jau jaučiasi didelis ir savarankiškas.

Šis laikas, kai nešiojau Mikutį vaikjuostėje, jam buvo galimybė būti su mama net ir tada, kai mama užsiėmusi. O man - laisvos rankos net ir tada, kai mažylis nori būti su mama :)  

Mama Virginija, 1 metų Austėjos mama:  

Nešioti pradėjome, kai Austėjai buvo apie du mėnesius. O nešioti norėjosi dėl artimesnio vaiko kontakto ir dėl patogumo, kad nereikėtų visur su vežimu eiti, ypač jei išlipus iš mašinos ir reikia kur trumpam užeiti, o norisi turėti laisvas rankas, tada prisirišdavau, ir pirmyn. 
Aš galvojau, kad Austėją nešiosiu ilgiau, o dabar Austėjai metukai ir dažniau renkuosi vežimuką skėtuką arba bandau vestis ją už rankos, tiesa, tada ji eina nebūtinai ten, kur mums reikia. 
Austėją nešiojau ne tik aš, bet ir tėtis. O aplinkiniai, kai bandau prisirišti Bondolino nešioklę išlipus iš mašinos, visada galvoja, kad reikia pagelbėti ir puola siūlyti savo pagalbą. 
Vadovaudamiesi dr. Šemetos patarimais mes Austėją anksti apgyvendinome ant grindų, iš pradžių ant lavinamojo kilimėlio, o kai pradėjo vartytis, tai ant minkšto kilimėlio – dėlionės. Austėja augo puikiai ir pusės metų jau svėrė tiek, kad man nešioti ją darėsi sunku, ėmė skaudėti nugarą, todėl nuo pusės metų ją pradėjom sodinti į vežimuką skėtuką ir mažiau nešioti, o kai vasarą prisirišau ją miške, tai jai nelabai patiko tas suvaržymas. Rudenį, kai Austėjai jau buvo apie devynis mėnesius, kelis kartus pabandžiau ją nešioti prisirišusi kaime, bandėme eiti grybauti, tačiau jai tai nelabai patiko, vis bandė  ištrūkti, nors ir galėjo turėti laisvas rankas, nebuvo labai suvaržyta, tačiau ji yra labai judri ir nenusėdi vienoje vietoje.

Vaikščioti Austėja pradėjo būdama 11 mėn ir kelių dienų, tiek patalpoje tiek ir lauke, tik labai kliūdavo už žolės. Tačiau ji nebijo nugriūti ir neišgyvendavo, kad tenka vėl stotis, eiti, kristi ant užpakalio, vėl iš pradžių... 
Dabar, kai pradėjo vaikščioti, tai vos pririšta nešioklėje bando ištrūkti, net ir vežime ne visada noriai sėdi, kartais labai supyksta pasodinta į vežimą, mieliau jį stumia pati, o kai pavaikšto, tada jau galima pasodinti, kol atsibosta sėdėti ir vėl reikia pavaikščioti.  
Nešioti buvo smagu, kol Austėja buvo mažesnė, t.y. iki pusės metų, žiemą mudvi lankėme parodas: ji  miegodavo, o aš ramiai apžiūrinėdavau ekspozicijas. Tik po tokio pasivaikščiojimo jausdavausi pavargusi. 

Violeta, 3 m. Jokūbo ir 6 mėn Pauliaus mama pasakoja apie Jokūbo nešiojimą:

Jokūbą pradėjau nešioti praktiškai nuo pirmų savaičių, nes apie nešiokles ir nešiojimo naudą sužinojau besilaukiančių šeimų mokyklėlėj. Manau, kad vaikučiams gera prie mamos. Pirmaisiais mėnesiais į lauką eidavome tik su nešiokle, vežimėlio nenaudodavome. Namie nešiojau rečiau, nes nebuvo daug darbų, ir ilgai žindydavau gulėdama. Vėliau, gaminant valgį ir šiaip tvarkantis nešioklė labai praversdavo. Nešioti Jokūbą buvo daug lengviau, nei palikti gulėti lovytėje ar vežimėlyje, nes vaikutis prie manęs, ir žinau, kad jam viskas gerai, nereikia lakstyti ir tikrinti, ar jam ko nors neatsitiko, žinau, kad jis geriausioje vietoje, kur gali būti.

Jokūbą taip pat nešiojo tėtis, kelis kartus su Jokūbu nešioklėje į lauką buvo išėjusi ir mano mama. Jai buvo smagu. Artimieji nebent manęs pagailėdami sako, kad mažiau nešiočiau, bet ypač mažutį kūdikėlį nešioti tikrai nėra labai sunku. O šiaip gatvėje susilaukiu daug žvilgsnių, nešioklės dar neįprastos lietuvio akiai. 
Pamažu Jokūbas darėsi judresnis ir daugiau laiko tyrinėdavo savo aplinką. Tiksliai neprisimenu, kada ėmė nebenorėti būti nešioklėje, tai nutiko, kai pradėjo šliaužioti ir ropoti. Tada Jokūbas vis mažiau laiko praleisdavo nešioklėje. Vaikščioti Jokūbas pradėjo 16 mėnesių. Maždaug tuo metu įsigijome ir vežimėlį keliavimui, nes man pasidarė sunkoka jį nešioti.  Sulaukusį dvejų metų Jokūbą sunku jau būdavo įtikinti sėdėti nešioklėje. Keletą mėnesių prieš antrąjį gimtadienį Jokūbas pamatė savo nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas nešioklėje prie manęs. Apžiūrėjęs nuotrauką susirūpinęs pasakė: „Jokūbas negali išlipti!“. Kai bandžiau pasimatuoti su juo naują vaikjuostę, buvo sunku įtikinti, kad nešioklėje jis bus tik labai trumpai, kad mama galėtų įvertinti, ar tokia nešioklė patogi. Nešiokles ir nešiojimą Jokūbas prisiminė tik gimus broliui. Iki tol nešdavome tik sudėtingesnėse kelionėse, pvz., kalnuose.

Nešiojimas nešioklėje man suteikė artumo jausmą ir progą būti arti vaiko tuo metu, kai jam to reikėjo, dabar jau ne taip dažnai leidžiasi priglaudžiamas.

Eglė  Pranckevičienė. Paulius Petras Pranckevičius (25 men.):

Kūdikio nešiojimo pirmas patyrimas buvo dar, kai net nesilaukiau ir apie tai negalvojau. Pamačiau, kaip troleibuse mamytė pasirišusi slinge kūdikėlį vežėsi. Iš slingo kyšojo tik basos kojelės. Man tai pasirodė be galo gražu. Besilaukdama, deja, nesumąsčiau kažkur ieškoti internete informacijos apie nešiokles, o vaikų žurnaluose buvo tik informacija, kad tokios nešioklės egzistuoja ir jas naudoja, bet kur nusipirkti ar kur išmokti nešioti savo turtelį neradau. Bet ta mintis, kad vaikelį nešioti gali būti naudojama kažkokia pagalba, vis nepaliko manęs. Kažkaip pirktinės nešioklės be pabandymo pirkti nesigundžiau. Nes baisu mokėti didelius pinigus už nešioklę, kurios, gali būti, mano vaikas nenorės. Pasiskolintoje Chicco kengūrytėjė Paulius neišsėdėdavo nei 10 min, o ir užsidėti buvo problemiška vienai. O kai esi ne viena – tai ir nešioklės nelabai reikia.

Paulius nuo gimimo buvo labai rankinis. Pirmus mėnesius taip ir prisimenu: aš arba tėtukas sėdime ant to didelio guminio kamuolio ir sūpuojame verkiantį sūnelį, nes tiek išstovėti negalėjome.Būdavo sunku ir atsigerti ar pavalgyti. Taip svajodavau, kad būtų kažkoks įtaisymas, kuriame mano vaikas būtų prie manęs, o aš galėčiau savo rankas tuo pat metu naudoti būtiniems darbams. Berniukas taip pat geriau miegodavo ant rankų.

Kai Pauliukui buvo 5 mėnesiai, netyčia sužinojau, kad vyksta tokie „Nešioklių kursai“. Nedvejodama užsirašiau ir nuvykau kartu su vyru. Labai džiaugiausi pagaliau radusi konkrečios informacijos apie nešiokles. Dar tą pačią savaitę nusipirkau medžiagos ir pati pasisiuvau vaikjuostę. Galimybė pačiai pasigaminti nečioklę labai pradžiugino, nes pirkti originalią vaikjuostę dar būtume galvoję ir ilgokai svarstę. Vaikjuostė mums su sūneliu sudarė sąlygas dažniau išvažiuoti į miestą, nors ir iki to laiko jau buvom bandę su vežimėliu pasinaudoti žemagrindžiais autobusais. Bet jie gi ne kiekvienu reisu važiuoja... O su vaikjuoste gavau galimybę naudotis bet kokiu transportu, netgi mikroautobusais.

Pauliukui pradžioje netikdavo, jei ilgėliau stovėdavau ar autobuse sėdėdavau, bet net menkas lingavimas (kad ir atsisėdus) padėjo. Kol sūnelis nebuvo sunkus, eidavome pasivaikščioti po parką ar kur kitur. Paulius niekada nesipriešino nešamas vaikjuostėje, tik reikėjo žiurėti, kad jo pozicija atitiktų norus: jei nemiega, kad rankytėm galėtų sklaidytis, miegantį galimą „paslėpti“ vaikjuostėje, kad tik galvelė kyšotų.

Pauliuką  dažniausiai nešiojau aš. Su nešioklėmis tai tik aš, nes tėtukui nepatiko būti surištam. Pats nemokėjo prisirišti, o kitam žmogui patogiai pririšti nelabai pavykdavo. Tai tėtukas sūnelį nešiojo rankose arba ant sprando pasisodinęs. Esant su giminaičiais, Pauliukas buvo visad nečiojamas, myluojamas. Vaikjuostė ar MeiTai aplinkiniams visada atrodė kaip labai keistas įtaisas. Kai kurie stebisi juo, kai kurie paklausia kažko, kai kurie skuba padėti užsirišti. Kai kuriems žmonėms tai nepatinka, bet kiekviena mama renkasi, kas jos vaikui ir jai patogiausia ir geriausia.

Paulius pats vaikščioti pradėjo 13 mėnesių. Buvo laikas, kai Pauliuką nešiojau vaikjuostėje todėl, kad vežime jam buvo neįdomu važiuoti ir vis reikalaudavo būti paimamas ant rankų. Galiausiai pasivaikščiojimas su vežimu baigdavosi vaiko nešimu ir tuščio vežimo stūmimu arba geresniu variantu, kai prekės iš parduotuvės įsikurdavo vežime, o aš Paulių turėjau nešti taip, kad jis pasiektų vežimo rankenes ir galėtų stumti vežimą (kas jam sunkiai pavykdavo padaryti tiesiai reikiama krytimi).

Aš manau, kad mano vaikas priprato būti mano nešiojamas. Didelio nenoro būti ant rankų Paulius dar ir dabar nerodo. Nors jis ir vežimėlyje dabar kartais pakankamai ilgai gali sėdėti. Dar nė karto jis neatsisakė būti nešamas. Tiesą pasakius, turim atvirkščią situaciją: su manimi Pauliukas neina pasivaikščioti, nes po kokių 20 -30 žingsnių jau tiesia rankutes aukštyn, kad aš jį paimčiau. Bet jis nenori vaikščioti tik su manimi. Su močiute gali išvaikščioti ir valandą ar pusantros. Kartais ir su tėtuku pavyksta pasivaikščioti.

Pačioje pradžioje, kai vaikiukas labai nori būti arti mamos, nešioklė  yra nepamainoma. Labai gailiuosi, kad neturėjau tuo metu jokios nešioklės. Mums pradėjus naudoti vaikjuostę, labai prasiplėtė veiklos diapazonas, nes padidėjo judrumas ir galimybės. Taip pat tuo metu ir Pauliukui reikėjo mamos artumo, nes vežimas nebuvo ta mėgstama transporto priemonė. Tik kai vaikelio svoris pradėjo artėti prie 12 kg ir viršyti – pajutau nugaros nuovargį ilgiau panešiojus. Taip pat kartais pasireiškia ne nugaros maudimu, bet nuovargiu kojose. Po ilgesnio nešimo paprastai norėjosi prigulti. Man patogu nešioti vaiką, kad ir su šiais nepatogumais, nes nešioklė daug lengvesnė ir kompaktiškesnė nei vežimėlis. Jei reiktų dabar imti vežimėlį, važiuojant į miestą, būtų sunku, nes ne visą laiką vaikas sėdi vežime. O jam nesėdint, reikia ne tik vaiką gaudyti aplink, bet ir vežimą stumti/traukti, ir į transportą reikėtų įkeltii. O nešioklę susivyniojai ir įsidėjai į kuprinę, ji neužima papildomai rankų ir gali laisvai gaudyti mažąjį „bėglį“. Taip pat matau, kad Paulius labai prie manęs prisirišęs.

Vaikjuoste ir MeiTai esu be galo patenkinta. Gaila, kad nuo pat pradžių  neturėjau tokių pagalbininkų. Būtų buvę bent perpus lengviau. Užtat dabar apie antrą vaikelį svajodama matau save nuo pat pradžių naudojančią vaikjuostę. Nes tai patogu tiek mamai, tiek mažyliui.

Pirmoji nuotrauka Daivos Zgrabskės, kitos iš asmeninių albumų. Ačiū visoms mamoms!

O kokia jūsų nešiojimo patirtis? Rašykite komentaruose arba info@geramama.lt

www.geramama.lt