Tomas Viluckas. Menamos ir tikros grėsmės dvasingumui. Atsakas O.Volskiui (I)
Redakcijos prierašas. Idėja diskutuoti apie Bažnyčios Tradiciją, apie krikščionybės ir pasaulio santykį pateko į derlingą dirvą. Tokio pobūdžio diskusijos verda katalikų tinklaraščiuose, tinklapiuose. Paskelbus apie diskusiją, sulaukėme daug laiškų, atsiliepimų. Todėl galime drąsiai sakyti, kad tokio pobūdžio diskusija mūsų dienraštyje tikrai tęsis. Šįsyk siūlome Tomo Vilucko poziciją.
Neseniai „Bernardinai.lt“ perspausdintas kunigo Oskaro Petro Volskio tekstas, po juo pasirodęs arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus raginimas diskutuoti apie liturgiją, verčia imtis plunksnos ir drįsti prabilti šia tema. Tai rizikinga, nes sena vienuoliška taisyklė draudžia vienuoliams kalbėtis apie liturgiją, politiką ir virtuvę, kadangi konfliktai – neišvengiami. Beje, situaciją sunkina aplinkybė, kad kunigas nenori jokių diskusijų, nes pareikalavo išimti savo rašinį iš „Bernardinai.lt“ erdvės. Tačiau kunigo O. Volskio mintys pakankamai daugiasluoksnės ir simptomatiškos, kad tik nugultų neįtakingo tinklapio archyvuose.
Susipažinkime - “sekuliarizmo ideologai”
Kad ir kaip nemalonu, bet šį tekstą tenka pradėti nuo asmeniškumo. Juk O. Volskio opuse buvau išvadintas “pagiežingu tretininku” ir “sekuliarizmo ideologu”, esančiu pranciškonų vienuolijos sferoje. Laimė, O. Volskio indekse atsidūriau ne vienas – ten yra ir Julius Sasnauskas, charizminis sąjūdis, pranciškonų ordinas. Verta pasidžiaugti – gera kompanija!
Turiu pasakyti, kad nepriklausau pranciškonų tretininkams ir nesu niekaip susijęs su Šv. Pranciškaus ordinu. Bendrauju su broliais pranciškonais, su žmonėmis, kurie yra šios gražios dvasinės šeimos nariai arba bičiuliai, ir viskas. Gaila, kad prieš rašydamas apie mane O. Volskis nepasidomėjo net tokiu mažmožiu. Tikru akibrokštu laikau ir gavęs etiketę “sekuliarizmo ideologas”. Paradoksalu, bet kone kasdien gaunu laiškų, komentarų, epitetų, kuriuose esu vadinamas religiniu fanatiku, fundamentalistu, katalikybės “piarščiku” ir pan. Tad gerokai nustebau, kai buvau perkeltas į priešingas barikadų puses! Gal kunigas netyčia supainiojo pavardes?
Mano poziciją kunigas apibūdino kaip “gryną sekuliarizmą be menkiausio katalikiško "imuniteto"’, peikė, kad nesuvokiu, jog “atsivertimas apima ne tik dvasinę, tačiau ir kultūrinę sferą.” Kiek suprantu, Volskis nelabai žino, ką slepia terminas “sekuliarizacija”, kuriuo mirga visas jo tekstas. Ką padarysi, bet tenka priminti enciklopedines tiesas. Vienas garsiausių nūdienos religijos sociologų Peteris Bergeris teigia, kad: „Sekuliarizacija yra apibrėžiama kaip procesas, kurio metu sumažėja religijos įtaka tiek visuomenėje, tiek individų sąmonėje.“ Palieku skaitytojams nuspręsti, ar šių eilučių autorius arba kunigas Julius Sasnauskas galėtų būti priskirti prie sekuliarizacijos skleidėjų.
“Kultūrinio atsivertimo” antievangeliškumą esu aptaręs jau anksčiau, tad dabar nevertėtų ties juo ilgam apsistoti. Nebent norėtųsi kunigui priminti pirmąjį Bažnyčios susirinkimą, aprašytą Apaštalų darbų knygos 15 skyriuje. Jame pasakojama, kad apaštalai nustatė į Bažnyčią įsiliejusiems pagonims minimalias sąlygas: „neužkrauti (...) daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“ Taip krikščionybė peržengė judaizmo sektos ribas ir atsivėrė helenistiniam pasauliui, kas lėmė sėkmingą krikščionybės paplitimą tuometinėje Romos imperijoje.
Kaip parodė vėlesnė krikščionybės raida, Bažnyčios misija buvo tiek paveiki, kiek ji sugebėdavo panaudoti vyraujančią kultūrą Evangelijos skelbimo tikslais. Kita vertus, kai būdavo brukama europietiška, lotyniškoji kultūra, viskas pasibaigdavo misijų žlugimu. Jei pasisakydamas už dialogą su nūdienos žmogumi, kuris net nesupranta religinės terminijos, esu netiesiogiai apkaltintas „tikėjimo, tradicijos ir Bažnyčios išdavyste ir tikrųjų ribų ištrynimu“ – tebūnie. Netikiu, kad bažnyčiose bus žmonių, jei versime juos dalyvauti lotyniškose Mišiose ir klausytis Bacho. Laimė, kad žmonėms nustačius ribas, Dievas jas peržengia, nes Evangelija nėra riboženklis.
„Šventi“ ir „pagoniški“ instrumentai
Kunigo Volskio nepasitenkinimo objektas – naujoviškos Dievo šlovinimo, maldingumo, dvasingumo formos. Jas Volskis apibūdina taip: „Didžiausias kančias kentėjęs mūsų Viešpats, kurio gyvenimas buvo sunkus ir teisingas, tapo moderniųjų pamokslininkų brukama ir emociškai jautrių jų gerbėjų vartojama "karamele", palydima gitarų ir būgnų garsų.“ Negano to, jis kalba apie „pseudokrikščionybę“, „riaumojantį dvasingumą“, „katalikybės parodiją“, o viską pavadina paprastai – šventvagyste. Kunigas teigia, kad „grigalinį giedojimą pakeitė baruose skambanti muzika“. Šioji muzika tiek erzina Volskį, kad jis net sugeba atlikti tokį apibendrinimą: „Kalbant apie gitaras ir triukšmingą muziką, jų kaip pagoniškų pasilinksminimo instrumentų, nederančių krikščioniškajam dvasingumui, buvo atsisakyta jau pirmaisiais krikščionybės amžiais“.
Čia norėtųsi priminti, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo atmetamas bet kokių instrumentų naudojimas, ši tradicija išliko stačiatikybėje. Krikščioniškos kultūros puoselėtojas Volskis „pamiršo“ paminėti, kad pirmųjų amžių vyskupai smerkė... vargonus, nes jais buvo grojama teatruose, jie skambėdavo per pompas. Bažnyčiose vargonais buvo įsakyta groti popiežiaus Vitaliano tik VII a. Tačiau būtų juokinga vardan liturginio purizmo reikalauti negroti vargonais. Šioje vietoje argumentas apie gitarų pagoniškumą atrodo apgailėtinai.
Beje, Vatikano II Susirinkimas (kurio nutarimų nė vienos citatos nėra ilgame Volskio tekste) vamzdinius vargonus paliko kaip tradicinį muzikos instrumentą. Tačiau pažymėjo, kad „Dievo kultui leidžiama naudoti ir kitus instrumentus, jei jie tinka arba gali būti pritaikyti šventam vartojimui ir jei derinasi su šventovės kilnumu ir tikrai kelia tikinčiųjų dvasią.“
Ko gero, turime kalbėti ne apie gitarų tinkamumą, bet apie atlikimo kokybę. Sutikime, kad liturgiją skurdina, kai vos pramokusi brazdinti gitara mergaičiukė imasi vadovauti šlovinimui, kai giedamos giesmės, kurių tekstai neatitinka liturginio vyksmo. Charizminio šlovinimo puoselėtojai turėtų rimčiau pažiūrėti ir į Volskio išsakytą priekaištą dėl naujųjų giesmių tekstų kokybės, kai trūksta teologinio ir biblinio turinio. Tačiau panašių problemų apstu ir sekmadienio sumos repertuare. Tad ne jaunieji entuziastai yra tikrieji liturgijos naikintojai ir šventvagiai. Apie tai kitą kartą.
(B.d.)
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
nežinau... ta ironija man nepatinka. Kažkaip... nepagarbu. Aišku - labai smagu pasirankioti citatų ir po to pradėti aiškinti, kad tai netiesa. Bet toks būdas - nevaisingas. Galų gale abi dialoguojančios(?) pusės apsikasa savo pozicijose ir šaudosi toliaeigėmis (deja, nuobodokomis) frazėmis.
Pasiilgau šitoj diskusijoj požiūrio (o ir komentaro), kuris kalbėtų apie Bažnyčią, kuri yra po Marijos skvernu :) T.y. apie Bažnyčią, kurioje telpa daugybė skirtingų formų. Kurioje tilpo Petras, Pijus X, Jonas Paulius II, tradicininkai, charizmatikai ir netgi Liuteris!
Labai jau stipriai norėtųsi šitoj diskusijoj išgirsti požiūrį, kuris peržengtų vienokių ar kitokių formų smerkimą/gynimą ir pasakytų ką nors apie Bažnyčios, kaip skirtybes suvienijančios (ne suvienodinančios!) bendruomenės tikrovę.
Kas gi iš to, kad charizmatikai aiškins Volskiui, kad jis neteisus; o Volskis charizmatikams - tą patį? Juk abi pusės tada pradeda elgtis kaip darželyje - maždaug: "mano brolis tai Afganistane tarnavo, aš jam pasakysiu, jis ateis ir duos tau į galvą" {t.y. - va tas Popiežius tokį dokumentą parašė - ten jis sako, kad aš teisus}. O kitas tada: "O mano tėtis tai dirba kranistu, tai jis tą tavo brolį pakabins ant kablio ir užkels ant elektros stulpo" {t.y. - o va tas Popiežius tai kitokį parašė dokumentą, ir jame sakoma, kad būtent aš esu teisus}.
Pats atsakymo autorius sako, kad kun. P.O. Volskio straipsnis simptomatiškas. Bet netgi man, neišmanančiam medicinos, pažiūrėjus penkis "Daktaro Hauso" sezonus jau įkalta į galvą, kad gydyti simptomus - tolygu tuščiai švaistyti laiką. Ne tik dėl to, kad pacientas pavojuje, bet ir dėl to, kad serija labai trumpa - negalima juk palikti žiūrovo nežinioje - pacientas turi arba pasveikti, arba mirti :)
Kaip sakoma: "kame šaknys?"
Kol kas brandžiausias "atsakymas" (keista taip sakyti apie tekstą, kuris pasirodė anksčiau už straipsnį, į kurį jis "atsako") man lieka V.Aliulio pamąstymas apie orios liturgijos poreikį. Labai puiku, kad jis palieka nuošaly apologetinę kalbą (jos visais laikais būdavo griebiamasi tik pačiu būtiniausiu atveju, o dabar tikrai nėra tokia situacija...) ir kalba nuosekliai, pagarbiai bei tikrai remdamasis plačiu "matymo lauku", o ne susikoncentruodamas į "požiūrio tašką".
Kažin, kas mūsų laukia už tų raidelių "B.d.", tačiau su visa pagarba siūlyčiau autoriui pasistengti nesusismulkinti, neišsibarstyti. Esate protingas ir apsišvietęs. Praturtinkite skaitytojus ne kritika, o savitu požiūriu.
Kažkaip tik gaila pasidaro, kai nematome realybės, kokie sekuliarumo masta jau pasiekti... Ir diskutuojama tik dėl neesminių dalykų. Suprantama, kad neįmanoma pritarti kun. P.O. Volskio požiūriui. Toks supratimas tik padeda sekuliarizacijai įsikeroti.
www.tikiu.lt
"Ko gero, turime kalbėti ne apie gitarų tinkamumą, bet apie atlikimo kokybę"...... Netikiu, kad bažnyčiose bus žmonių, jei versime juos dalyvauti lotyniškose Mišiose ir klausytis Bacho" PRITARIU 100 proc.
Labai pritariu ,,bralgio" mintims: o kodėl negalima visko integruoti? Tebūnie ir taip ir anaip, kad tik Bažnyčia neskiltų. Juk formų įvairovė tik praturtina. Pono T. Vilucko tonas - akivaizdžiai poleminis. 1/3 rašinio - savęs apologetika. Nieko gero nereikia laukti iš b.d., kadangi jaučiasi, kurlink eina diskusija - savo pozicijų aklas gynimas. Užsidarymas savame kiaute. Vienoje Lietuvos bažnyčioje girdėjau antrą Vėlykų dieną surengtą koncertą. Vedė vargonai, o įsiterpdavo saksofonas. Kažkas nuostabaus ir didingo. viską įmanoma suderinti, bet kai ieškoma savęs populiarinimo dangstantis ,,susirūpinimu" Bažnyčia, tuomet ir kyla poleminiai tonai iš abiejų pusių.
Atsigręžkime į savo vidų ir ten suraskime Dievą, kuris laukia, galėdamas pasireikšti. Kaip jį mylėti visu kūnu, siela, visu protu, širdimi, visomis jėgomis? Ar to išmoko bažnyčioje. Turėtų, juk taip gražiai kalba, bet ar mes to mokam, ar jaučiame kad tai turime? Atsigręžkime ir pradėkime paieškas, o kai surasime, tai mes bėgte subėgsime į grupes, kad kartu garbintume ir dėkotume Dievui Tėvui. Juk jis yra meilė, o ką mes skleidžiame...?
Gal geriau nesekti paskui O.Volskio siūlomą santykių formą. gal galima diskutuoti su kitais autoriais?? Nors gal ir būtina atidžiau pažvelgti į New Age apraiškas Bažnyčioje; kur mėgsta dažnas harmonizuoti savo vidines energijas,pozityvus mąstymas siūlomas vietoj Dievo, o ir nuodėmės su atgaila kažkur nukišamos.
Pranciškus buvo "Dievo kvailelis" savo būgnais, trimitais ir giesmėm piktinęs tuometinę Bažnyčią... Šiemet į "Valentino dieną kitaip" Kauno vienuolyno salėj susirinko tiek jaunimo, jog vos tilpo. Buvo sekmadienio vakaras. Jaunimas šlovino Viešpatį... Į jaunimo mišias Bernardinuose susirenka labai daug jaunų ir mažų žmonių... Kas pamatuos tikėjimą? Kuo jis matuojamas? Kas nurodys Dievo kelius pas Jį?... Nemurmėkim. Nepavydėkim. Tik meilėje gyvena Dievas...
o man atrodo, kad Tomo atsakas yra adekvatus situacijai. Kai esi neteisingai ir viešai kaltinamas, teisingumas reikalauja (ramiai) išdėstyti savo poziciją. O ir moksliniuose disputuose cituojama kitaip manančių pozicija. Be abejo, citatos pagrindžiamos ir šaltiniai nurodomi, ko, objektyviai žiūrint, tikrai pasigendam kun.Volskio straipsnyje. Mesti viešą kaltinimą remiantis "pašaliečiu liudininku" mažų mažiausiai -nekompetetinga. Bet gana apie kun.Volskį. Akivaizdu, jog šioj diskusijoj-jėgos nelygios. O diskutavimo kultūros mes dar tik mokomės. Jei reiktų rinktis tarp populistinio, migloto, atsitiktiniais įvykiais paremto postringavimo ir kandaus, bet išlaikyto ir stilitiškai patrauklaus (net jei ir apologetinio) rašinio, aš rinkčiaus pastarąjį. laukiu to B.d.
Jeigu Lietuvoj kurioj nors bažnyčioj būtų aukojamos lotyniškos mišios, tai žmonių būtų minios: ir jaunų, ir senų. Varu varyti nė vieno tikrai nereikėtų. Beje, Bacho niekas per mišias negroja, tai būtų jau per didelė prabanga. Ir jau visiška nesąmonė manyti, kad misionieriai turi perimti čiabuvių kultūrą, kitaip misijos žlugs. Nieko panašaus: kad ir kokios spalvos ar kultūros žmogus būtų, jei tik jis geros valios, tai visada yra pasiruošęs išgirsti ir priimti Kristaus mokslą. Tiek europiečiai, tiek afrikiečiai ir visi kiti bet kokios rasės kunigai gali aukoti lotyniškas mišias, o taip pat bet kokios tautybės tikintieji gali su džiaugsmu jose dalyvauti. Ir tai jau vyksta visame pasaulyje:
http://www.gloria.tv/?media=14140
Kaip matote, foto iš įvairių kraštų bažnyčių, o žmonės visų rasių, ir nė vienas nebuvo atvarytas per prievartą.

















gerai, kad paliekama spresti skaitytojams. Bet jeigu kokio nors "charizmatinio" veikejo pasireiskimu visuomeneje pasekme tera leksta asmeniniu psichologiniu problemu terapija, nors ir vykdoma po baznyciu skliautais, vargu ar savoka "sekuliarizmas" cia netinka...