Lietuva jau tokia šalis. Ne tik maža, palyginus su kitomis, bet ir savita daugeliu atžvilgiu. Neretai gebame nustebinti pasaulį. Šį kartą norisi pasidalinti kai kuriomis mintimis apie naujuosius mokslo ir pedagoginių darbuotojų atestavimo nuostatus ir reikalavimus. Pats šio straipsnio pavadinimas kiek pretenzingas. Reikėtų, atrodo, tik džiaugtis, kad kažkas kažkur gausėja, nes kone kasdien girdime apie „mažėjimą“, „tuštėjimą“ ir panašiai. Vieni „tuštėjimai“ buvo priverstiniai Lietuvai, kurių vargu ar galima buvo išvengti. Gražiai tokią situaciją atskleidė J.Avyžius romane „Sodybų tuštėjimo metas“. Tokių priverstinių, ne nuo mūsų tautos valios priklausančių „tuštėjimų“ buvo ne vienas. Kur kas baisiau, kai šiandieniniai „tuštėjimai“ yra daromi mūsų pačių rankomis, nepagrįstais valdžios sprendimais. Nyksta kaimai, jaunimas bėga iš ten arba į miestus, arba į kitas šalis laimės ieškoti. Ir ne paslaptis, didžioji dalis randa. Bent jau materialine prasme. Nors svetur neretai dirbamas vadinamasis „juodas“ darbas apmokamas kur kas geriau nei Lietuvoje.

„Kai gamta palieka kam nors proto spragą, paprastai užtepa ją storu pasitenkinimo savimi sluoksniu“, - H.V.Longfelas

„Tuštėjimo“ metas neaplenkia ir mokslo pasaulio. Gabus jaunimas ne tik nenoriai renkasi mokslininko, tyrėjo karjerą, bet ir siekia išvykti iš Lietuvos. Garsioji protų nutekėjimo stabdymo programa kol kas atrodo neduoda laukiamų rezultatų. Šiame kontekste vien žodžio „gausėjimas“ paminėjimas automatiškai sukelia teigiamus pojūčius. Todėl norisi aptarti naujuosius nuostatus. Lietuvos mokslo taryba 2009 m. spalio 12 d. priėmė nutarimą Nr. VII-20 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Kaip žinia, minimalūs kvalifikaciniai pareigybių reikalavimai parengti vadovaujantis naujuoju 2009 m. balandžio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu (Nr. XI-242). Visiškai akivaizdu, kad minėtasis įstatymas yra itin liberalus. Žinoma, kad savaime tai nėra jokia vertybė.  

Kur problema?  

Problema iš pirmo žvilgsnio yra nematoma. Pastaraisiais metais daug diskutuojama apie studijų kokybę ir apskritai apie švietimo kokybę. Nesinorėtų čia gilintis į kokybės vadybos klausimus. Čia aptariama problematika susijusi su aukštųjų mokyklų – universitetų ir kolegijų – studijų ir mokslo kokybe.

Kaip žinia, studijų kokybė priklauso ne tik nuo to kiek motyvuoti ar gabūs yra studentai, kiek tinkamai išplėtota įstaigų infrastruktūra ir t.t. Ko gero, dar daugiau, studijų kokybė priklauso nuo mokslinio pedagoginio personalo, kuris tiesiogiai ir lemia būsimo studento pasirengimą. Netgi tenka sugriauti mitą, kad provincijos universitetai yra blogesni savaime, nes jie yra toli nuo sostinės. Naujausi tarptautiniai reitingai, o jais galima pasitikėti, parodė, kad ne įstaigos vieta yra pagrindinis dalykas. Šiais informatizacijos laikais praktiškai nesvarbu kur institucija yra fizine prasme.

Pagrindinis dalykas – mokslo ir pedagoginių darbuotojų kvalifikacija. Tačiau, tos kvalifikacijos neįmanoma dirbtinai nei padidinti, nei užauginti, nei išplėsti. Tai priklauso nuo daugybės dalykų. Atrodo, Lietuvos mokslo politiką formuojantieji pasirinko lengvesnį kelią – sumažino ir taip jau mažus kvalifikacinius reikalavimus. Pabandykime paanalizuoti. Žinoma, tradiciškai čia išlieka esminiai skirtumai tarp fizinių, biomedicinos, technologijos ir humanitarinių bei socialinių sričių mokslininkų.

Atrodo, Lietuvos mokslo politiką formuojantieji pasirinko lengvesnį kelią – sumažino ir taip jau mažus kvalifikacinius reikalavimus.

Pirmiesiems yra visiškai suprantama, kad mokslo rezultatai turi būti skelbiami tarptautiniuose, aukštą mokslo reitingą turinčiuose leidiniuose. Tai tarsi savaime žinoma tiesa. Natūralu, kad ir vadinamieji minimalūs reikalavimai šių sričių mokslininkams yra gerokai aukštesni lyginant su kitų mokslo sričių atstovais. Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbantiesiems reikalavimai itin sumenkinti. Drįstu teigti, kad tai veda prie mokslo profanacijos tiesiogine prasme.

Praktiškai visa Europa savo šalių moksliškumą skaičiuoja pagal Mokslinės informacijos instituto (ISI, Thomson Reuters) paskelbtų publikacijų skaičių milijonui gyventojų. Tai nėra vienintelis kriterijus ar mokslo lygio konkrečioje šalyje įrodymas. Bet tai visuotinai priimtina mokslo pasaulyje.

Lietuva vis bando pasirodyti „gudresnė“ ir daryti priešingai, nei daro kitos šalys. Nenoriu čia gilintis į subtilybes. Bet, pavyzdžiui, norint užimti profesoriaus pareigas biomedicinos ar fizinių mokslų srityje keliami tokie reikalavimai (vienose institucijose jie šiek tiek didesni, kitose mažesni): paskelbti ne mažiau kaip 15 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose, iš jų ne mažiau kaip 5 tarptautiniuose mokslo leidiniuose arba paskelbti ne mažiau kaip 10 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose ir ne disertacijos pagrindu parengti ir išleisti mokslo monografiją arba vadovėlį aukštajai mokyklai. Pats minimaliausias reikalavimas yra paskelbti ne mažiau kaip 3 mokslo straipsnius tarptautiniuose mokslo leidiniuose ir vadovauti sėkmingai apgintai mokslų daktaro disertacijai. Kandidatas į profesorius turi atitikti bent vieną iš šių reikalavimų. Jei anksčiau galiojusioje tvarkoje buvo aiškiau nusakyta kas tai yra mokslo straipsnis, tai naujausiuose reikalavimuose to neliko. Pasakyta labai bendrai, kad tai yra straipsnis, paskelbtas mokslinėje spaudoje arba (ir) turintis konkrečioje mokslo kryptyje įprastą mokslinį aparatą. Tarsi ir suprantama.

Jei palygintume analogiškus reikalavimus humanitarinių ir socialinių sričių mokslininkams, tai jie gerokai sumenkinti. Pavyzdžiui, paskelbė ne mažiau kaip 10 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose ir ne disertacijos pagrindu parengė ir išleido mokslo monografiją arba mokslo studiją ar mokslo šaltinių publikaciją; paskelbė ne mažiau kaip 10 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose ir vadovėlį aukštajai mokyklai; paskelbė ne mažiau kaip 15 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas neblogai. Tačiau nebėra reikalavimo, kad minėtos publikacijos būtų paskelbtos leidiniuose, įtrauktuose į visuotinai, tarptautiniu mastu pripažintas mokslinės informacijos duomenų bazes. Nėra jokios užuominos apie tarptautinius leidinius. Žinoma, yra mokslo krypčių ir šakų, kurių rezultatai beveik nedomina skaitytojų užsienio šalyse, tačiau tokie rezultatai svarbūs Lietuvai, pvz., lituanistikos, kultūros ir kitų sričių darbai.

Tačiau mokslo ir mokslininkų misija yra siekti mokslo žinias įtraukti į pasaulio mokslo lobyną, į mokslo apyvartą, o ne stengtis pabėgti nuo to, viską neigiant. Tai nėra paprasti dalykai. Už viso to slypi konkrečių asmenų mokslinė ir profesinė karjera ir visi kiti su tuo susiję dalykai. Lietuviai tradiciškai mėgsta įvairius formalius laispnius, vardus, pozicijas ir t.t. Neretai tų pozicijų formaliai ir siekiama.

Tačiau mokslo ir mokslininkų misija yra siekti mokslo žinias įtraukti į pasaulio mokslo lobyną, į mokslo apyvartą, o ne stengtis pabėgti nuo to, viską neigiant.

Taigi, nenoriu čia detaliai aptarinėti neesminių dalykų. Esminė problema, mano galva, yra ta, kad iš kai kurių mokslo sričių išgujamas tarptautiškumas. Nesįsivaizduoju, kad mokslininkas, nežinomas bent kiek tarptautinėje erdvėje, galėtų užimti profesoriaus pareigas. Tačiau Lietuvoje tai buvo įmanoma iki šiol, o įsigaliojus institucijose naujiesiems nuostatams, profesoriai pradės dygti kaip grybai po lietaus. Pavyzdžiui, recenzuojamas leidinys ir bet kokį vietinės reikšmės leidinį galima padaryti recenzuojamu. Puikiai žinome, kokia yra susiklosčiusi recenzavimo kultūra Lietuvos akademiniame pasaulyje. Praktiškai galioja principas – „tu man - aš tau“. Kalbėti apie vadinamąjį slaptą recenzavimą (peer-review) net neverta.

Žinoma, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokių leidinių yra. Tie Lietuvos mokslo žurnalai, kurie vykdo tarptautinius standartus atitikantį recenzavimą, jau seniai įtraukti į prestižines mokslo duomenų bazes, tarp jų ir į Thomson Reuters ISI.  Publikacijos mokslo leidiniuose, kurie registruoti ir turi citavimo indeksą „ISI Web of Science“ duomenų bazėje, yra aukštai vertinamos. Dar daugiau, šiuo kriterijumi remiasi Europos Sąjungos mokslo statistikos sistema.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip minimalių pastangų dėka, galima būtų užimti profesoriaus pareigas. Na juk vaizduotė dar neuždrausta, todėl galima laisvai pasamprotauti. Turint galvoje lietuvišką praktiką, sukurpti keliolika menkos reikšmės straipsnių yra visai nesunku. Beje, nieko nepasakyta apie bendraautorius. Vadinasi, galima prirašyti ir prie kitų ir kartu paskelbti keletą publikacijų.

Rimti reikalavimai straipsniams, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, iš esmės nebekeliami. Netgi nebūtina vargti ir atlikti solidžius tyrimus. Tikėtina, kad visai pakaks straipsnių, kuriuose pateikiamos apžvalgos ar vadinamieji „diskursai“. Kitaip sakant, kalbėjimas moderniais žodžiais ir sąvokomis apie bet ką.

Vyresnės kartos mokslininkai puikiai pamena, kaip priverstinai buvo būtina paminėti sovietų komunistų partijos plenumus, suvažiavimus, vadinamuosius Lenino raštus ir t.t. Vien nuo tokių paminėjimų jau būdavo pusė straipsnio. O kas dabar? Manote, kas nors pasikeitė iš esmės? Dabar neretai elgiamasi taip pat.

Kadangi tenka tiesiogiai dirbti su straipsnių recenzavimu ir vertinimu, turiu sukaupęs gana didelę patirtį. Dažname straipsnyje rasime bendrus samprotavimus apie subalansuotą plėtrą, mokymąsi visą gyvenimą, paradigmų ir fenomenų kaitą ir t.t. Edukacijos praktikoje įsivyravo kai kurių Vakarų autorių nuolatinis paminėjimas (čia neminėsiu jų pavardžių), tarsi pastarieji būtų aukščiausi tiesos nešėjai. Taip nėra, tačiau madinga.

Kartais juokaujame su studentais, kad gerai įvaldžius bent keletą sąvokų tokių kaip globalizacija, modernizacija, kompetencija, paradigminiai poslinkiai, mokymasis visą gyvenimą ir panašiai, jau galima sukurpti nemenką straipsniuką. O per keletą metų ir keliolika. Tiesa, dar reikia gerai pažinoti leidinio redaktorių ir būti jam lojaliu. Tikėtina, kad tokie „šedevrai“ bus nesunkiai priimti ir paskelbti.

Pastebėti reiktų ir tai, kad pastaruoju metu net besiginantys disertacijas yra nemažai publikavę. Tiesa, pareigoms užimti skaičiuojami tik po daktaro disertacijos gynimo paskelbti darbai. Bet juk yra visokių būdų. Neretai disertaciją apgynęs žmogus dar kurį laiką publikuoja disertacijos pagrindu parengtus straipsnius, tiksliau pasakius, tą pačią medžiagą. Bet tuo jau nebesidomima dėl įvairių priežasčių.

Kartais juokaujame su studentais, kad gerai įvaldžius bent keletą sąvokų tokių kaip globalizacija, modernizacija, kompetencija, paradigminiai poslinkiai, mokymasis visą gyvenimą ir panašiai, jau galima sukurpti nemenką straipsniuką.

Realybė ir ta, kad informacijos priemonių skaičius sparčiai auga, įskaitant ir elektroninius išteklius. Jų gausa paprasčiausiai sudaro galimybes greitai publikuoti ir tokiu būdu sukaupti reikiamą straipsnių skaičių. Šiuo požiūriu aritmetinis pasiekimų vertinimas yra absurdiškas. O sukaupus reikiamą kiekį publikacijų, belieka tik tinkamai parengti dosjė ir įteikti atestacijos ir konkursų komisijai – noriu būti profesoriumi!

Žinoma, egzistuoja ir kitokie barjerai, bet jie nėra esminiai. Prisiminkime, kad per Lietuvą nuvilnijusi habilitacijos procedūra sudarė terpę nebūtinai to vertiems tapti profesoriais ir užimti atitinkamas pareigas. Kaip pastebi kolega T.Butvilas, habilitacinių procedūrų banga šalies mokslo padangėje į viešumą iškėlė negirdėtų ir nematytų atskirų mokslo grupių atstovų pavardžių (Butvilas T. Apie invalidizuotas hierarchines mokslinio potencialo sistemas: vanitas vanitatum. Lietuvos rytas, 2009-10-01). Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ši procedūra nebuvo bloga, ją buvo galima tobulinti, tačiau buvo būtina išlaikyti tam tikrą filtrą. Tačiau ši tvarka įsigaliojus naujajam įstatymui buvo atšaukta. Praktiškai nebeliko kliūčių daryti staigią karjerą. Nesu prieš staigią karjerą. Esu prieš nesąžiningą ir nepelnytą karjerą.

Taigi, galima daug ir ilgai kalbėti šia tema. Išties reiktų išsakyti pagarbą kolegoms, kurie dirba atsakingai ir sąžiningai. Tačiau tokių - esančių mokslininkais iš pašaukimo - ne taip jau daug ir yra.

Daugėja mokslininkų iš pareigos ir dėl karjeros. Galima oponuoti, teigiant, kad esamomis sąlygomis kitaip ir neįmanoma. Noriu pasakyti tik vieną dalyką, kad žmogus pretenduojantis į aukščiausias akademines pareigas, turi būti ne tik Lietuvos masto mokslininkas. Jis turi būti žinomas ir tarptautiniame mokslo pasaulyje. Ar iš tiesų taip yra? Pažvelkime bent akies krašteliu į kitų šalių patirtį.  

O kaip yra kitur?  

Žinoma, mūsų pasaulis platus ir įvairus. Tačiau kalbėdamas apie tarptautinę patirtį, iškart prisimenu vieną prieš keletą metų turėtą patirtį. Į mūsų žurnalo „Journal of Baltic Science Education“ redakciją buvo atsiūstas paklausimas iš vieno Afrikoje esančio universiteto. Kiek pamenu tai buvo iš Pietų Afrikoje esančio Venda universiteto. Paklausimas buvo labai tiesus ir aiškus, ar minėtas žurnalas yra įtrauktas į Thomson Reuters ISI duomenų bazes. Pamenu, tada, prieš keletą metų, mums kėlė nuostabą, kad Afrikos universitetai taip aukštai kartelę iškėlę laiko. Ir dar, minėtame laiške buvo pasakyta, kad tai yra universiteto politika, ir kad jų universitetas nelinkęs finansuoti straipsnių publikavimą kito lygmens žurnaluose. Tuo metu minėtas JBSE žurnalas dar nebuvo įtrauktas į minėtas bazes. Nesureikšminkime šio fakto. Kita vertus, jis iškalbingas, nes parodo, kad stengiamasi palaikyti įmanomai aukštesnį mokslo lygį.

Štai Čekija. Čia profesoriaus vardus teikia šalies prezidentas. Dažniausiai du kartus per metus suteikiama apie 40 profesorių vardų pagal visas mokslo šakas. Tai galioja visiems šalies universitetams. Panaši tvarka galioja Slovakijoje ir tai suprantama, nes abi šalys turi bendrą istoriją. Profesoriaus pareigų užėmimas čia nėra lengvas dalykas. Visų pirma tai yra ilgas procesas. Pirmiausia kandidatas turi būti mokslų daktaras (vadinamasis Ph.D arba pagal jų sistemą CSc.). Kitas reikalavimas yra būti docentu (kitaip vadinama asocijuotu profesoriumi). Trečias reikalavimas atlikti habilitaciją. Rašomas habilitacinis darbas arba išleidžiama monografija. Būtina skaityti vadinamąjį habiltacinį pranešimą universiteto ar fakulteto mokslinei tarybai. Taip pat reikalaujama ir kitų svarbių darbų – publikacijų, dalyvavimo tarptautiniuose ir nacionaliniuose projektuose ir t.t. Įdomu tai, kad reikalaujama pateikti ne mažiau dvi rekomendacijas iš tarptautiniu mastu pripažintų mokslininkų, o taip pat asmens mokslinio darbo įvertinimus-recenzijas.

Turiu ir nedidelę asmeninę patirtį. Teko atlikti vadinamuosius mokslinio portfolio nepriklausomus vertinimus mokslininkų iš Kipro, Maltos, JAV, Čekijos. Taigi, praėjus visas paminėtas ir nepaminėtas procedūras universiteto rektorius teikia dosjė atitinkamai ministerijai, o ministerija, išnagrinėjusi dokumentus teikia pasiūlymą Respublikos Prezidentui. Svarbu ir tai, kad ne kiekvienas universitetas gali tokią procedūrą vykdyti. Universitetas turi turėti specialią akreditaciją profesūros proceso vykdymui. Galiu paminėti Hradec Kralove universitetą, su kuriuo bendradarbiauju jau ilgą laiką. Šis universitetas tokią teisę turi tik dviejose mokslo šakose.

Pažvelkime į kitą šalį. Australija, Melburno universitetas. Reikalavimai užimti profesoriaus pareigas yra aukšti. Kandidatas turi būti pasiekęs reikšmingų mokslinių laimėjimų savo srityje ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu. Jis turi vykdyti originalius ir inovatyvius mokslinius tyrimus, įskaitant išradimus, o taip pat įnešti reikšmingą indėlį savo institucijos plėtotei.

Panašūs kriterijai yra Kipre. Ši maža sala - valstybė kelia itin aukštus reikalavimus mokslininkams. Profesoriaus pareigoms užimti reikia publikuoti ne mažiau 30-40 straipsnių tarptautiniuose leidiniuose, vykdyti projektinę veiklą ir t.t. Griežti reikalavimai keliami Taivanyje, kuriame teko lankytis 2009 metų rudenį. Netgi nebūtina žiūrėti taip toli.

Štai mūsų kaimyninė šalis Lenkija yra išlaikiusi vadinamąjį antrąjį mokslo laipsnį – habilitaciją. Ir, atrodo, nežada jo atsisakyti. Habilitacijos reikalaujama Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. Aukštesnio lygmens daktaro laipsnis teikiamas Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Čia pravartu akcentuoti, kad Vokietijoje, Prancūzijoje ir Austrijoje griežtas aukšto lygio habilitacijos reikalavimas turi didelės įtakos tolesnei mokslininko karjerai. Kitose šalyse yra kiek kitaip. Bendra tai, kad siekiama išlaikyti pakankamai aukštus, tačiau lanksčius reikalavimus. Tarptautinė praktika nėra vienalytė. Lemia tiek nusistovėjusios tradicijos, tiek kiti veiksniai. Bet Lietuvai netinka tik formalus požiūris.

Mūsų  politikai vis mėgsta kaip pavyzdį rodyti JAV, kur antrojo mokslo laipsnio nėra. Bet koks noras lygiuotis į JAV yra ydingas. Kas įmanoma didelėje šalyje, tas neįmanoma Lietuvoje. Be to, tai nereiškia, kad dėl to sumenkinamas JAV mokslo potencialas. Tiesa ir ta, kad tapti tikru profesoriumi (full professor) JAV yra išties sudėtinga ir net nėra ko lyginti su mūsiške buvusia habilitacijos procedūra. Oponentai kritikavo Lietuvoje galiojusią habilitacijos procedūrą, neva mokslininkas turi gaišti, rašydamas habilitacinį darbą. Tačiau oponavo dažniausiai tie, kurie nelabai ką turėtų pasakyti moksle, kurių indėlis į mokslą yra labai abejotinas. Kur kas paprasčiau pateikti publikacijų sąrašą, kur tas indėlis labai jau sunkiai įžiūrimas. Ne paslaptis, kad įsivyravo paprasta aritmetika, o ne mokslo rezultatyvumo vertinimas. Ir tai pripažįsta Lietuvos akademinė bendruomenė. Taip, kam lipti aukštais laiptais, turinčiais daug laiptelių. Ir sunku, ir rizika nepasiekti tikslo. Kas belieka? Ardyti tuos laiptelius, kad vienu šoktelėjimu būtų galima atsidurti viršuje.  

Mokslininkų  „gamybos konvejeris“ 

Taigi, formuojama politika akademinių pareigų užėmimo srityje, atrodo, prasilenkia su tarptautine praktika. Vėlgi nesileidžiant į smulkmenas ir tam tikrus savitumus, atsisakymas reikalauti, kad tyrėjai turėtų siekti dirbti tarptautiniame kontekste, yra ydingas. Galiojantys reikalavimai savaime nėra nei blogi, nei geri. Reiktų nepamiršti ir Lietuvoje susiklosčiusių mokslinės etikos normų, neretai leidžiančių bet kokių reikalavimų nesilaikyti ar juos apeiti tam tikrais būdais.

Belieka tikėti, kad universitetai supras, kad jie ir tik jie pirmiausia pašaukti saugoti ir stiprinti tiek veiklos kokybę, tiek autoritetą, bei vystyti tikrąjį, o ne parodomąjį mokslą.

Taip galime sėkmingai „prigaminti“ tiek daktarų ir profesorių, kad statistiniu požiūriu atrodysime labai gražiai. Bet ar tai bus atspindys tikrojo mokslo lygio ir objektyvios mokslinės kompetencijos? Vargu.

Nesu nepagrįstai konservatyvus ir visiškai suprantu, kad šiuolaikinis mokslas yra tinklinis, sakome „plokštuminis“. Kažkokios dirbtinės pakopos ar reikalavimai tik trukdytų mokslo plėtotei. Tačiau noras, kad būtų vertinami konkretūs mokslo pasiekimai, kad pareigas užimtų to verti asmenys, manau yra visiškai logiškas.

Lietuvoje ir taip daug neteisybės, melo, apgaudinėjimo ir profanavimo. Mokslas kažkuria prasme turi stiprų imunitetą, bet jis pastaraisiais metais sparčiai silpninamas – tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Žinoma, belieka tikėti, kad universitetai supras, kad jie ir tik jie pirmiausia pašaukti saugoti ir stiprinti tiek veiklos kokybę, tiek autoritetą, bei vystyti tikrąjį, o ne parodomąjį mokslą.

Europai jau seniai „skauda galvą“, kaip atlaikyti vis stiprėjančią konkurenciją su tokiais regionais kaip Šiaurės Amerika (ypač JAV), Pietryčių Azija ir t.t.

Lietuva, dirbtinai didindama mokslininkų skaičių, nepagerins paties mokslo. Statistikos požiūriu atrodysime geriau, bet tai tik dar labiau stabdys bet kokią mokslo plėtrą šalyje. O gal Lietuvos visuomenei mokslas nelabai ir reikalingas?