Noriu pasveikinti visus laisvos valstybės žmones. Gerai pamenu, kai prieš du dešimtmečius stovėjau prie tuomet Aukščiausiąja Taryba vadinto pastato ir tarsi stebuklo laukiau stebuklingos ištarmės, skelbiančios, jog prasideda laisvės kelionė. Šiandien sunku išreikšti tai, kas įvyko tada, kaip neįmanoma žodžiais išsakyti meilės jausmo, kai širdis nebetelpa krūtinėje ir pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Pamenu tik tai, kad nei aš, nei kiti susirinkusieji, manau, ir tie, kurie buvo prigludę prie radijo imtuvų, nebandė apskaičiuoti, ar sočiau, ištaigingiau gyvensime laisvėje, ar teks kęsti nepriteklius. Buvo akivaizdu, kad laisvė neišmatuojama kokiomis nors materialinėmis gėrybėmis, ji yra natūrali žmogaus, valstybės gyvenimo terpė, kurią buvome ilgam praradę. Grįžome į namus. Grįžome į Pažadėtąją žemę. Taip, dar laukė sudėtingas darbas sutvarkyti tai, kas pridergta, kas sugriauta. Pagaliau, reikėjo prisijaukinti atgautuosius namus.

Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui Lietuvos vyskupai paskelbė laišką, primenantį, kad laisvė yra didi dovana. Pacituosiu trumpą šio laiško ištrauką, kuri taikliai primena, kas daugeliui pasimiršo. „Įžengę į laisvę, gyvename visiškai kitokioje tikrovėje, kurios net neįmanu gretinti su sovietiniu slogučiu. Kaip gi lyginti prižiūrėtojo skirtą kalinio davinį su laisvo žmogaus savarankiškomis pastangomis pelnyta duona.“

Kai šiandien klausausi dejonių, jog esą gal geriau buvo likti vergovėje, nes teturime deformuotą, sužalotą laisvę, nes esą kovota ne dėl tokios Lietuvos, prisimenu anekdotą, kurį pirmą kartą išgirdau dar sovietmečiu: „Skambutis į duris. Už durų moteriškė, kuri klausia: „Ar tai jūs vakar išgelbėjote upėje skęstantį mano sūnų?“ „Na, taip, bet čia nieko tokio, kiekvienas mano vietoje būtų skubėjęs gelbėti berniuko“. Į šiuos žodžius moteris tik nervingai mosteli ranka ir piktai sako: „Aš norėjau pareikalauti, kad gražintumėte ar kaip nors kompensuotumėte už mano sūnaus kepurę, kuri dingo per vakarykštį šurmulį.“

Nedėkingos moters žodžiai skamba absurdiškai, tačiau ar ne tiek pat absurdiškos šiandien atrodo mūsų išpuikusios diskusijos apie valstybės gyvenimo ydas, kurios paprastai baigiamos kaltinimais kam nors, kas esą sugadino mums laisvės kelionę. Jau įprasta, kai, švenčiant Nepriklausomybės šventę, tiek energijos išliejama išsakyti viskam, ką pastebime blogo, pliūptelėti kaltinimus, įtarimus ir atkakliai nenorėti pastebėti to, kas gera.

Valstybės ir sodo puoselėjimas turi daug ką bendro. Reikia daug kantrybės, laiko, pastangų, yra dalykų, kurių negalima pakeisti - pavyzdžiui, sausra ar vėtra, tačiau daug kas priklauso nuo kasdienio atkaklaus darbo. Man sunku įsivaizduoti sodininką, kuris, paprašytas aprodyti prižiūrimą sodą, pultų piktdžiugiškai demonstruoti piktžoles, kiekvieną nulaužtą šakelę, nudžiuvusį medelį. Deja, kai kalbame apie mums padovanotą valstybę, mes paprastai kalbame apie blogybes, bet ne apie tą grožį, kuris tyliai bręsta šalia mūsų.

Kitas paradoksas – apie savo valstybę kalbame taip, tarsi mes būtume ne sodininkai, bet konkurso vertinimo komisijos nariai, tarsi ne mes ją puoselėtume, bet tik fiksuotume, ką daro, tiksliau, ko nepadaro kiti. Ar ne pernelyg pripratome, pastebėję kokią nors piktžolę, ne patys stengtis ją pašalinti, bet visą energiją skirti paieškoms, kas kaltas, jog ji bujoja. Tai virsta fantasmagorija, kai žmonės pešasi dėl to, jog sode daug netvarkos ir nė piršto nepajudina, kad jos sumažėtų?

Ką gi, laisvė yra labai svarbi oraus gyvenimo prielaida, tačiau ji neteikia garantijų. Tai dovana, kurią galima išvaistyti, ji neatsiejama nuo atsakomybės. Nenuostabu, kad po penkiasdešimties nelaisvės metų iš sovietmečio išsiveržėme it paaugliai, kuriems bet kokios taisyklės pradeda atrodyti, kaip laisvės sunaikinimas. Nenuostabu, kad šėliojimas netrukus tapo laisvės sinonimu ir šiandien tenka gydyti skausmingus šio šėliojimo padarinius.

Tačiau ar tai, jog dar nesugebame gyventi kaip laisvi žmonės, kiek nors sumenkina pačios laisvės svarbą? Dvidešimt valstybės kūrimo metų – neįkainojama patirtis, kurią praturtėjome.. Neišvengėme klaidų, tačiau, jei tik turime drąsos jas pripažįsti ir ištaisyti, jos nesugriauna, bet tik sustiprina laisvę.

Vėl įsimylėkime savo Tėvynę, žmones, išbandymus, kuriuos Viešpats mums padovanojo, leiskime širdžiai plakti laisvės varpo ritmu ir visos kliūtys bus įveikiamos, visos nuoskaudos teatrodys menkniekiai, nes meilė viską ištveria, nes ji leidžia išvysti pasaulį tokį, koks šis yra sutvertas, nes meilė ir laisvė yra du į viršų mus keliantys sparnai.