Jeigu kada nors po šimtmečio būtų sumąstyta statyti paminklą Kovo 11-ajai, geriausias jo variantas būtų toks: viena nuo kitos nusisukusios Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko skulptūros.

Vienas žiūri į Vakarus, kitas – į Rytus, bet už nugaros viena kitą susiradusios ir tvirtai susikabinusios jų rankos.

Su visa pagarba tautai, pasidalijusiai į kairiųjų ir dešiniųjų priešpriešą (vėliau smulkiau išsiskaidžiusiai), su pagarba tautos atstovams, Kovo 11-osios signatarams, vis tiek reikia įvertinti, kad V.Landsbergis ir A.Brazauskas – didieji mūsų valstybės stulpai. Čia nėra jokios paraiškos į asmenybės kultą. Jie abu klystantys žmonės. Ir abu šiandien nepatenkinti 20 metų sulaukusia valstybe. A.Brazauskas piktinasi, kad niekas be jo nemoka tvarkyti ekonomikos, V.Landsbergis tebeieško valstybės išdavikų ir gailisi, kad anuomet per daug tikėjo žmonių geranoriškumu.
Galime labai smagiai pasijuokti iš tokių įžvalgų, bet pasakykime, kad juos abu labai mylime. Yra prasmės tą padaryti. Be V.Landsbergio Kovo 11-osios iš viso nebūtų buvę. Ko gero, būtume klaidžioję kaip latviai su estais po „atkuriamąjį laikotarpį“ ir galų gale visi būtume sugrąžinti į „atsinaujinusią sovietų konfederaciją“. Kovo 11-osios Aktas pasirašytas tiksliai pataikant laiką (Maskva nespėjo parengti „išstojimo–sulaikymo“ mechanizmo). Nepriklausomybės atkūrimo dokumentai buvo aukščiausias tarptautinės teisės pilotažas. Neturėdama pasaulio palaiminimo Lietuvos valstybė taip oriai įsiveržė į tą pasaulį, kad nuščiuvo ir Vakarai, ir Rytai. O jau sveikindamas mūsų atkurtos valstybės dešimtmečio proga JAV kongresas pabrėžė ypatingą Lietuvos vaidmenį sugriaunant blogio imperiją.

Be A.Brazausko V.Landsbergis būtų nieko nepadaręs, jėgų neužteko. Sąjūdis be tuometinių Lietuvos komunistų būtų sužlugdytas. Beprotiškai drąsus 1992-aisias atrodė V.Landsbergio sumanymas veržtis į NATO. Bet prašymą mus ten priimti 1994-aisiais pasirašė Lietuvos Prezidentu išrinktas A.Brazauskas (toks bendradarbiavimas galėtų būti kelrodė žvaigždė Ukrainos prezidentams V.Juščenkai ir V.Janukovyčiui, kurie stebėtinai tiksliai atitinka abu mūsų lyderius, bet čia jau kita tema).

Per 20 Nepriklausomybės metų tauta sutrypė visus savo politikus, bet V.Landsbergiui ir A.Brazauskui smūgių teko daugiausia. V.Landsbergis pasitikėjo tik pataikūnais, nemokėjo glostyti galvų varguoliams (aimanuojantys dėl kąsnio karvedžiui atrodė kaip priešai, trukdantys laimėti mūšį). A.Brazauskas glostė galvas, padėjo nomenklatūrai „prichvatizuotis“, pataikavo Maskvai, sovietinę armiją vadino mūsų saugumo garantu. Bet jei jis nebūtų buvęs tokiu Maskvos pykčio žaibolaidžiu, mūsų valstybė būtų nutrenkta dar įsčiose.

Tikriausiai po šimtmečio turėsime dramų apie Vytautą ir Algirdą. Jų abiejų likimai verti tokių meno kūrinių, kaip Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“. Puikiai vaidinęs Mindaugą aktorius Regimantas Adomaitis šiemet pareiškė: „20 metų su laisva Lietuva ėjau, atėjęs jos neberadau.“
Čia nieko naujo, istorija kartojasi. Anuomet Žemaitė iš Amerikos sugrįžusi į Vasario 16-osios Lietuvą pareiškė lygiai taip pat: „Į Lietuvą grįžau, Lietuvos neberadau.“ Turbūt norėjo surasti XIX amžiaus carinės gubernijos Vingių Jono kaimą. Požiūris ir priklauso nuo to, ką nori pamatyti. Arba tiesiog lūkesčiai per dideli, net užmušantys mažais žingsneliais per dideles kančias einančią pažangą. Tiesiog gaila, kad mūsų menininkai ir fi losofai nepadeda tautai suprasti sudėtingo demokratijos kelio.

Priešingai, šiandien tapo gero tono ženklu apie bet ką kalbant rėžti neapykantos žodį partijoms ir Seimui. Žinoma, daug lengviau kirsti kirviu negu gilintis į sudėtingų sprendimų priėmimą. Lengva pasmerkti tautos atstovybę dėl vieno kito pasiklydėlio, beje, užmiršus, kad tu pats už juos balsavai, vedamas keršto valdžiai. Per nuolatinį trypimą ir dantų griežimą konstruktyvios kritikos nebesigirdi. Nejausdami pasitikėjimo, politikai ir negali to pasitikėjimo pateisinti. Nuolat trypiami jie ima nekęsti tautos. Tas užburtas neapykantos ratas ir yra didžiausias pavojus demokratijai.
Krizės slegiamus žmones labai lengva įtikinti, neva jų pinigus suryja oligarchai. O juk tie vadinami oligarchai – stambieji verslininkai, sukuriantys tūkstančius darbo vietų, savo prekių eksportu sugebantys gaivinti ekonomiką. Ne galvas kapoti reikia verslininkams, o juos skatinti suprasti, kad atviras lobizmas daug naudingesnis negu bandymai užvaldyti partijas ar spausti politikus neteisėtais būdais.

20 valstybės metų – tik aiškus įrodymas, kad kurti piliečių visuomenę labai sunku. Ir ne karo kirviais ji kuriama. Nepriklausomybės pradžioje vertindamas landsbergininkų ir brazauskininkų priešpriešą kardinolas Vincentas Sladkevičius pasakė: „Turėkime kantrybės augti ir laukti. Ir nelipkime vienas kitam ant kulnų.“ Tas priesakas tik rai nepaseno.