Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi. Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebubo pagalba“. Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus.

Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs gi sakote mane išvejant demonus su Belzebubo pagalba. Jeigu jau aš išvarau juos su Belzebubo pagalba, tai su kieno pagalba išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.

Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.

Kiti skaitiniai: Jer 7, 23–28; Ps 94, 1–2. 6–9

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Geroji Naujiena šiandien mums pristato Dievo ir piktojo tematiką. Dievas žmogų kuria, o piktasis visais įmanomais būdais stengiasi žmogų naikinti. Belzebulas – tai piktųjų dvasių kunigaikščio ir finikiečių dievybės vardas. Piktasis yra Dievo bei viso to kas dieviška, priešininkas. Tai angelas, pakėlęs maištą prieš Dievą ir pripažinęs save lygiu Jam.     

Jėzaus priešininkai, troškę gauti vis naujų ženklų, nesugebėjo Jame įžvelgti šv. Dvasios, kurios Jis buvo kupinas ir pavadino Jį Belzebulu. Jėzus išvarinėja demonus šv. Dvasios galia, tai reiškia, kad Jis yra Mesijas, o Dievo Karalystė yra stipresnė už piktąjį ir už visą jo tamsiąją karalystę. Jėzus išvarinėja demonus „Dievo pirštu“, kitaip sakant „Dievo dvasia“(plg. Mt 12, 28). Taigi akivaizdu, kad Jėzus veikia ne piktojo pagalbos dėka. Akivaizdu, kad Jo tarnystėje pasireiškia Dievo Karalystės galia.  

Atmesti akivaizdžius ir argumentuotus šv. Dvasios veikimo būdus yra tolygu piktžodžiavimui. Piktžodžiavimas – tai prakeikimas, įžeidimas, šmeižtas.  Tai yra užsispyrėliškas priešinimasis mesijinei Jėzaus valdžiai, o kartu tai Dievo Dvasios ženklų, patvirtinančių Jėzaus dieviškumą, kvestionavimas.   

Švenčiame šiandien mūsų tėvynės laisvės atkūrimo 20–metį. Kiekvienas iš mūsų esame laisvi ne tik savo tėvynėje, bet ir savo širdyje. Esame laisvi rinktis gėrį arba blogį. Taigi sveikinu kiekvieną, kuriam laisvė yra brangi ir vertinga bei linkiu neišbarstyti to, kas įprasmina mūsų gyvenimą ir to, kas mus labiausiai šioje žemėje džiugina. O mylintiems Kristų primenu: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“ (Lk 11, 23).

Bernardinai.lt