Zenekos nuotrauka

Norėčiau Tavęs klausti, kodėl visa tai, kas susiję su tautiškumu, kelia mums tokius stiprius jausmus? Pavyzdžiui, prisiminkim Trispalvės pakėlimą Gedimino pilies bokšte arba tremtinių palaikų sugražinimą Lietuvos žemėn. Kas vyko tą akimirką su mumis?

Iš tiesų, tai, kas susiję su tautiškumu, daugumai kelia labai stiprius jausmus. Tai tarsi paradoksas, juk „tauta“ nėra tokia mūsų kasdieninės patirties dalis kaip šeima. Žmonėms nėra lengva atsakyti, kas yra lietuviai. Atsimenu prieš kelis metus kaimuose žmonių vis paklausdavau šio klausimo. Vieni bandė apibrėžti lietuvių tautinį charakterį, kiti tik gūžčiojo pečiais, o viena sumani moteris liepė paskaityti Šapokos istoriją. „Tauta“, ypač Rytų Europoje, pirmiausia yra intelektualų kūrinys, tokių kaip V. Kudirka ir J. Basanavičius. Taigi „tautos“ yra sukurtos ir jos skiriasi. Amerikietis turi būti JAV piliečiu, jis tapatinasi su valstybe, o ne tam tikra etnine grupe. Pavyzdžiui, karas Irake ir Afganistane dažnam amerikiečiui yra ir jo tautinė misija. Amerikiečiai neretai jaučiasi atsakingi už globalų pasaulį ir demokratiją jame. Ir to išmokoma jau mokyklose. Vyresnių klasių mokiniai važiuoja į konferencijas, kurios imituoja Suvienytų Tautų simpoziumus. Juose mokiniai pristato savo sukurtas rezoliucijas, kuriose sprendžia ekologines, ekonomines ir politines problemas, tokias kaip vandenynų užterštumas ir ekologiška žvejyba. Lietuvoje ryšys tarp ekologiškos žvejybos pasaulyje ir tautiškumo atrodo mažų mažiausiai keistas.

Stiprius jausmus mums kelia kiti reiškiniai, pavyzdžiui, angliški žodžiai vitrinų ir kavinių pavadinimuose Gedimino prospekte, Vilniuje. Matydami plevėsuojančią trispalvę ant Gedimino bokšto dabar ašaros nebenubraukiame, nebent prisimename Sąjūdžio laikus. Tada, taip, tiems, kurie būrėsi mitinguose, kurie važiavo į Sibirą parsivežti savo giminių palaikų, Sąjūdis buvo viltis, jog sugrįš tai, kas buvo prarasta, tai yra, galimybė gyventi įsivaizduojamą gyvenimą, stigmatizuotą ar draustą sovietinėje Lietuvoje. Tai buvo ilgai brandintų lūkesčių išsipildymas, teisybės atstatymas, šviesios ir gražios ateities viltis. Ypač tremtiniams, politiniams kaliniams, tikintiesiems, jų vaikams, kurie nukentėjo sovietiniais laikais. Daugumai kitų, vėliavos pakėlimas buvo įvairiai įsivaizduojamo geresnio gyvenimo pažadas, jis reiškė ir materialinį gerbūvį—nebūtinai žodžio laisvę.

Kelią į nepriklausomybės atgavimą daugelis Lietuvos žmonių išgyveno tarsi šventas apeigas. Mitingai, politinės akcijos, pakilios kalbos, viešos išpažintys, poezijos skaitymai, giesmės. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad tuo metu išgyvenome katarsį?

Žinoma, daugumai tai buvo tarsi apsivalymas, religinės apeigos. Mitinguose buvo ugdoma nauja savimonė, kuriamas ir naujas požiūris į visuomenę, tautą ir istoriją. Įprasta manyti, jog tauta egzistavo, ją tik reikėjo prikelti, pažadinti kaip K. Genio dainoje “Pabudome ir kelkimės“. Tačiau daliai jaunosios kartos, kuri išaugo sovietinėje Lietuvoje, nepriklausomos tautos idėjos buvo naujos. Reikia nepamiršti, jog sovietmečiu buvo leidžiama būti tam tikru lietuviu—šokti tautinius šokius, rinkti etnografinę medžiagą, deklamuoti Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ ir „Mažvydą“. Net pase būdavo įrašyta, jog mes esame lietuviai. Tačiau sieti savo lietuviškumą su nepriklausomybe ir laisve, su kitomis tautiškumo formomis, buvo draudžiama. Todėl galima teigti, jog Sąjūdis padėjo pamatus naujos posovietinės tautos, „kitokių“ lietuvių sampratai, sukūrė kažką naujo, kas neturėjo analogų nei sovietinėje, nei tarpukario Lietuvoje. Žinoma, buvo perimta daug simbolių, istorinių naratyvų, bet daug kas buvo ir nauja, pavyzdžiui, iš Vakarų pasiskolinta pilietinės visuomenės idėja. Šiame naujos tautos kūrimo procese sovietinis laikotarpis buvo kritikuojamas kaip prarastas laikas, stagnacija, istorijos dėmė ir pan. Gyvenę šiame laike daugelis tarsi buvo susitepę: kolaboravę arba prisitaikę. Todėl perėjimas iš vieno istorijos etapo į kitą neatsitiktinai buvo lydimas įvairių apsivalymo ritualų—kaip viešos išpažintys ar politinės akcijos, kaip sovietinių pasų ir komjaunimo bilietų deginimas.

Mąstydamas apie tuo metu daugelio žmonių išgyventą būseną, prisiminiau britų antropologo Viktoro Turnerio ritualo teoriją. Konkrečiai, jo aptartas perėjimo apeigas, kurios, kaip žinia, lydi individo socialinės ar kultūrinės būsenos pasikeitimus. Ar ši teorija, Tavo manymu, tiktų interpretuoti politiniams procesams, vykusiems 1987–1991 metais?

Turneris kalbėjo apie individų, ne tautos pokyčius. Pavyzdžiui, pagal Turnerį, vestuvės būtų vienas iš ritualų, kurių metu vyras ir moteris pereina į skirtingą socialinę būseną. Vestuvių metu individai yra pereinamoje būsenoje, kai jie dar nėra vyras ir žmona, bet jau nėra ir viengungiai. Ar galime šią analogiją pritaikyti tautoms ir mūsų tautai? Su tam tikromis išlygomis—„tauta“ nėra individas, todėl bet kokie apibendrinimai nebus tikslūs. Kalbame apie tuos, kurie aktyviai dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, tačiau buvo ir tokių, kurie nebuvo aktyvūs ar netgi nepritarė nepriklausomybės judėjimui. Visi jie irgi yra „tauta“. Be to, kiekvienas dalyvavęs turėjo savo įsivaizdavimą, kodėl jis nori laisvės ir nepriklausomybės. Taigi sakydami, jog tauta perėjo iš vienos būsenos į kitą, sukurtumėme dar vieną naratyvą apie tautą, kuris apibendrintų tas aktyviai dalyvavusiųjų žmonių patirtis. Net jei ir taikytumėme Turnerio teoriją, reikėtų pripažinti, jog nėra vienos socialinės struktūros, į kurią žmonės „perėjo“. Vienas menininkas yra pasakęs, jog daug duotų, kad galėtų pamiršti sovietmetį. To turbūt nepasakys močiutė, kuri vieną kartą manęs užklausė „Maksimoj“, ar skanus braškinis pienas „Miau“, kurį ji seniai nori nusipirkti. Jai sovietmetis asocijuojasi su sotesniu ir geresniu laiku. Prezidentas Valdas Adamkus 2004 metų kovo 11 dieną duodamas interviu „Veidui“ palygino mūsų tautą su izraelitais, sutikdamas, jog Mozė vedžiojo juos dykumoje keturiasdešimt metų tam, kad nelaisvėje gimusi karta išmirtų, ir kad jos vaikai sukurtų naują valstybę. Ši analogija problemiška, nes ji tarsi sako, jog mūsų senoji karta turi išmirti ir tik laisvėje gimę sukurs Lietuvą. Tačiau Prezidentas teisingai pastebėjo, jog patirtis yra svarbi (reikėtų tik pridėti, jog svarbi ne tik sovietinė, bet ir posovietinė patirtis). Patirtys yra labai skirtingos ir jos kinta, o ne įkūnija vienodas socialines formas. O Turnerio teorija siūlo mąstyti apie politinius ir socialinius procesus kaip baigtinius. Po „perėjimo“ turėtų ateiti naujas socialinis ir politinis gyvenimas, kaip individų gyvenimas santuokoje. Tautos atveju tai nėra tikslu, nes ji kuriama kas dieną; nepriklausoma Lietuva, kurioje gyvename ir kurioje žmonės gyvens po 50 metų bus labai skirtinga. Ji yra skirtinga kiekvienam žmogui dabar, minėtas menininkas ir močiutė, sutikta „Maksimoje“, verslininkas ir benamis gyvena skirtingose Lietuvose.

„Perestroikai“ įsibėgėjus, pajutome, kad galime laisviau „kvėpuoti“. Kad pagaliau galime atsiminti, džiaugtis ir liūdeti. Taip pat supratome, kad galime pagaliau švęsti... Kaip viskas vyko toliau? Kaip perėjimas reiškėsi Lietuvos kontekste?

Nusivylimas, kuris apibūdina laikotarpį po 1990, turėjo ateiti, nes nėra idealių visuomenių. Tačiau dažnai nepastebimas vienas dalykas—kad ir ką žmonės kalbėtų, kad ir kaip balsuotų, dauguma jų nori gyventi nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje. Skaitant „Lietuvos Rytą“ ar žiūrint LTV kartais susidaro įspūdis, jog Pakso ar Uspaskicho rinkėjas, tas blogasis „runkelis“, tik ir telaukia, kad Lietuvos valstybė sugriūtų. Tačiau kai kalbi su šiais žmonėmis, greitai įsitikini, jog jie nori to paties, kaip ir Adamkaus rinkėjai, teisingos ir darnios visuomenės bei materialinio gerbūvio. Savo balsais jie išreiškia troškimą būti lygiaverčiais šios visuomenės piliečiais, ne atstumtaisiais „runkeliais“.  

Ar ši euforiška bendrumo išgyvenimo būsena laikytina universalia? Jei taip, kaip paaiškinti šį universalumą? Galbūt, mes, žmonės, tiesiog taip mąstome?

Euforiškos bendrumo būsenos išgyvenamos per revoliucijas, religinių judėjimų metu, sporto rungtynių metu, net kai kurių rinkimų metu. Tačiau kiekvieną jų reikėtų aiškinti atskirai. Tautinio judėjimo metu visi įsivaizdavo esą vienos tautos vaikai. Dar Benediktas Andersonas pastebėjo, jog tauta yra įsivaizduojama bendruomenė, kadangi dauguma žmonių, kurie save supranta priklausą tai pačiai bendruomenei, niekada nėra sutikę vienas kito. Taigi aš ir koks nors pilietis iš Adutiškio manom esą susiję ir priklausą tai pačiai tautai, nors mes vienas kito ir nepažįstam. Tautos ir tautiškumas yra palyginti modernūs reiškiniai. Dauguma tokių tautų, kurias mes įsivaizduojame dabar, atsirado 19 amžiuje. 19 a. pradžioje valstietis iš Adutiškio ir jo ponas iš dvaro nesijautė esą tos pačios tautos nariais.

Praėjus katarsiui, kaip taisyklė, imama kalbėti: „Ech, kokie tada buvome vieningi, „geri“, o dabar...”. Imama netgi ieškoti atpirkimo ožių, kas mus tokiais padarė... Tarsi tam tikrą laiko tarpą būtume apsvaigę? Lyg ne su mumis tai būtų buvę... Kai kas sako, kad šis sugrįžimas tikrovėn įvyko per greit?

Išgyvenimai Sąjūdžio metu, kaip minėjau, turėjo išblėsti, nes pasikeitė istorinis laikotarpis. Nevadinčiau tai sugrįžimu į tikrovę. Sąjūdžio patirtys irgi buvo tikrovė, tik išskirtinė; revoliucijos ir išsivadavimo judėjimai nevyksta kasdien. Žinoma, dabar tas laikas yra idealizuojamas, prisimenama vienybė, Baltijos kelias, dalijimasis sumuštiniais mitinguose, bet dažnai pamirštama, jog ir tuomet buvę daug skirtumų ir nesutarimų. Aukščiausiu lygmeniu tai įkūnijo Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis. Kas buvo tada ir ko, galima sakyti, nėra dabar - tai pozityvus mąstymas apie ateitį; dabar dauguma kaimų ir miestelių žmonių yra nusivylę ir nesitikintys nieko geresnio ateityje. Tai buvo net pabrėžiama referendumo dėl įstojimo į Europos Sąjungą metu, kai pagrindinė reklama kvietė žmones balsuoti už Europos Sąjungą, žadėdama gerbūvį jų vaikams, o ne jiems patiems. Nors esama nusivylimo, manyčiau, jog dabar gal esame vieningesni, tik vienybė yra kitokia, nei tada, kai dalijomės sumuštiniais—dabar mus suvienija V.Aleknos sviestas diskas.

Prisiminiau kadaise Mandelos pasakytus žodžius: „Mes iškovojome laisvę. Dabar turime išmokti laisvėje gyventi” ar kažkaip panašiai... Kova ir iškovota laisvė yra viena, o kasdienės pastangos, rutina, – kita?

Taip, laisvė, kova, ir po to ateinanti kasdienybė yra skirtingi dalykai. Tačiau ne pačioje laisvėje slypi problemos, ir „nemokėjimas gyventi“ neturėtų būti siejamas su „nemokėjimu gyventi laisvėje“. Galėtumėme net klausti, o kas yra ta laisvė, ar teisūs žmonės sakydami, jog jie dabar jaučiasi labiau suvaržyti, nei sovietmečiu, kadangi negali keliauti, valgyti skanaus maisto, bijo dėl savo ateities?

Klausimas pabaigai. Ar galima bendrumo būseną suorganizuoti? Juk šiandien dažnai taip jos ilgimės?

Taip, ir manyčiau tai yra puikiai daroma. Nors kai kurios tradicinės tautinio bendrumo formos slopsta, naujos formos ir besikeičiančios senos yra tiek pat svarbios. Krepšinio rungtynės, dainų šventės—tai tik keli pavyzdžiai, kurie rodo, jog bendrumas tebėra realybė. Prisimenu viename pakaunės miestelyje prieš kelis metus jauna  mokytoja nuogąstavo, jog mūsų tautiškumas nyksta, jog dabar per Valentino dieną mokinukai klijuoja širdutes ant partizanų kapų paminklų. Jai tokia tautiškumo išraiška buvo nepriimtina, kaip ir daugumai vyresnės kartos žmonių, kuriems Valentino diena svetima, iš Vakarų atkeliavusi šventė. Bet, manyčiau, jog šventimo formos nėra tiek svarbios, jei jos nėra per daug radikalios. Svarbu, kad švenčiama ir kad galima švęsti. Taip pat svarbu, kad mes suvoktume save lietuviais ir, nors ir labai skirtingi, galėtumėme vienas kitam paduoti ranką.

Susirašinėjo Zigmas Vitkus

Dr. Neringa Klumbytė yra Pitsburgo universiteto Antropologijos departamento dėstytoja, asocijuota Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro bendradarbė.