Vaidotas Vaičiulis: Stuobrys apie Tėvynę
20 metų kaip Lietuva ištrūkusi iš žabangų. 20 metų – laisvės. Man vos 22 metai ir ką man gali reikšti kovo 11?? Juk aš to net nepatyriau, nebuvau to dalyvis! Aš juk nerėkiau apkartinto žodžio “laisvė”.
Sako: mes esam naujoji karta, ta kuri jau bus kitokia negu buvo anksčiau, sako: mūsų laukia šviesus rytojus. Sunku ir įsivaizduot tai, kai tiek daug gąsdinimu, baimių ir neteisybės, kai jau sunku tikėti, viltis ir džiaugtis. Gali atrodyti, kad gyvenam kraujuojančioj šaly, tačiau žinot ką? Aš tikiu į šitą šviesų rytojų, nes matau daug gražių veidų, kurie puoš mūsų ateitį. O tai pastebėti visai nesunku.
Visai neseniai pasakojau draugui iš Prancūzijos apie Lietuvą. Rodžiau jam visokius filmukus apie savo šalį : skrydis per Lietuvą, Baltijos kelias, sausio 13d., sibiras ir kita. Ir žinot kaip aš jaučiaus? Panašiai kaip ir dabar rašydamas: man bėga šiurpuliukai kalbant apie savo Tėvynę. Kažkas gyvena manyje, kas matė visus tuos įvykius, ten dalyvavo ir šiurpina mane.
Bet kodėl? Ką gi mums gali reikšti ši data? Pasirodo, gali: reiškia mums Nepriklausomybę, už kurią mes dėkojam ir skelbiam kitiems.
20 metų laisvi. Kas tai? Juk tai taip nesenai..Neįsivaizduoju, kad mano tėvai 30 metų gyveno apmarintoj šaly. Aš net nesuprantu, kad esu laisvas!
Dieve, būk su mumis, būk su Lietuva, kad mes tokie stuobriai ir nelaimingi galėtumėm ištarti tai atvirai: aš didžiuojuosi būdamas lietuviu. Dieve, Tu paskyrei man gyventi būtent čia – būtent čia ir atliksiu savo misiją – tikėti ir mylėti.
Mumyse gyvena didi brolystė, kuri jungia mus nuo seno. Mylėkim vienas kitą ir kalbėkim apie tai atvirai.





















Broliai kapucinai





















gražios mintys... tiesa, o kaip ten su asmens vidine laisve?...