Vienas iš Rašto aiškintojų atėjęs paklausė Jėzų: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“

Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis“. Antrasis: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu“.

Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: 'Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo, o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį' svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.

Matydamas kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės“. Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.

Kiti skaitiniai: Oz 14, 2-10; Ps  80, 6–11. 14. 17

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Judėjų kultūros įtakoje, išplėstas Rašto aiškintojo klausimas skambėtų taip: „Kuris iš 613 įsakymų yra pirmasis iš visų?“. Jėzaus pateiktas atsakymas tenkino klausimo autorių, nes jis ir pats būtų atsakęs lygiai taip pat. Juk meilė yra geriausia tikėjimo išraiška. Meilė Dievui ir artimui, paruošia tinkamą priėjimą prie Įstatymo ir Pranašų.

Brandus tikėjimas Dievą stato į pirmą ir svarbiausią vietą žmogaus gyvenime. Toks tikėjimas kuria tvirtus širdies, sielos ir proto santykius su Juo. Tuo tarpu Dievo meilė žmogui yra besąlyginė, nepakeičiama ir verta sekimo ja. Taigi šiame įsakyme aprašoma meilė teigia: „myliu tave, nes noriu mylėti“. Kitaip sakant – „myliu tave visa širdimi, siela, protu ir visomis jėgomis“. Keturi daiktavardžiai, kurie yra vartojami šiame įsakyme (širdis, siela, protas, jėga/galia) nenurodo į įvairius žmogiškumo aspektus, bet pabrėžia tai, kad žmogus Dievą turi mylėti visu savimi, visa savo esybe.

Meilė Dievui prasideda nuo besąlyginio atsidavimo Jam, nuo atidavimo Jam pirmenybės prieš visus ir prieš viską. O Dievą mylinti širdis visada atsiduoda Jo valiai ir jai neprieštarauja. Žmogaus siela, kuri pasitiki Dievu linksta link Jo ir išaukština Jį. Dievą mylintis protas dirba, nesnaudžia ir netinginiauja. Jis bando suprasti, ieško atsakymų, ieško tiesos. Meilė Dievui, pasireiškianti visomis žmogaus jėgomis/galiomis, parodo šios meilės didingumą. Dievas yra tas asmuo, kurį žmogus gali ir turi mylėti „viskuo ir virš visko“!

Tačiau to nepakanka: „mylėti artimą, kaip save patį“ – tai taip pat yra žmogaus pareiga. Artimas, etimologiškai reiškia tą, kuris yra visai šalia, visai arti. Tuo tarpu mylėti save patį tai nėra egoizmas. Tai yra pritarimas tam, jog aš esu Dievo sukurtas ir apdovanotas. Mylėti „tik save“ ir mylėti „ir save“ tai akivaizdžiai skirtingi dalykai. Kai mes pajaučiam asmeninę vertę ir mylime save be jokio egoistinio prieskonio, tai leidžia mums sukurti įvadinę sąlygą mylėti ir kitą žmogų. Meilė savo artimui – tai jo vertės ir orumo (iš žmogaus prigimties kylančios vertės) pripažinimas bei dovanojimas jam to, ką patys esame gavę iš Dievo.

Taigi kiekvienas iš mūsų, jei tik suprantame šias tiesas, joms pritariame ir jas praktikuojame – esame arti išganymo, o Dievo Karalystė jau yra mumyse.

Bernardinai.lt