Lietuva ir Sovietų Sąjunga

Nuo seno ir visame pasaulyje britai garsėja savo humoro jausmu – subtiliu, rafinuotu, kartais dygiu ir aštriu, kartais, atrodytų, netgi paviršutinišku, tačiau visada „užkabinančiu“ giliai, giliai…

Literatūroje šias savybes geriausiai įkūnija Jerome K. Jerome’as ir jo „Trise valtyje neskaitant šuns“, pramogų pasaulyje ir kine – Rowanas Atkinsonas, muzikoje (ten, kur turbūt sunkiausia išlikti komiškam kartu netampant vulgariu) – The Beatles… Dailėje dar Williamo Hogartho pradėtą ironijos ir skepticizmo tradiciją vėliau tik jau kitomis priemonėmis puoselėjo Peteris Blake’as, Richardas Hamiltonas ar Sarah Lucas.

Humoro – šios Dievo dovanos dėka – britai kaip niekas kitas tapo stiprūs karikatūros srityje. Nes karikatūra be humoro kaip virta mėsa be druskos arba smuikininkas be rankų. Kai kas netgi teigia, jog karikatūra yra anglosaksiškas išradimas. Tenykštė spauda jau seniai neįsivaizduojama be politikus ar įvairius kasdienybės reikalus pašiepiančių piešinėlių.

Ūkanotame Albione taip pat funkcionuoja daug solidžių šią dailės rūšį kuruojančių ir tyrinėjančių institucijų: karikatūros muziejus Londone, Britų karikatūros archyvas Kento universitete arba Politinės karikatūros draugija. Caldwellų, Wally'io Fawkes’o, Charleso Griffino bei daugelio kitų piešėjų vardai liudija karikatūros kaip vieno sėkmingiausio britiško produkto sėkmę be didesnių įrodinėjimų.

Milicininkas ir vilnieti

Tikėtina, kad lietuviškai publikai ne visai žinoma, jog vienas žymiausių dabartinių britų karikatūristų – Nicholas Withycombe’as Garlandas yra susijęs su Lietuva. Visų pirma todėl, kad joje ne kartą lankėsi (tris kartus). Ir ne tik lankėsi, bet ir piešė. Ir ne bet ką, o lietuviškas politines realijas bei to meto kasdienybę.

Keli žodžiai apie patį autorių. N. Garlandas yra Sleido meno mokyklos absolventas. Šioje mokykloje mokėsi daug pasaulinio meno klasikų. N. Garlando specializacija grafika ir tapyba, dirba iliustratoriumi bei komiksų kūrėju. Nuo 1966-ųjų jis dirba laikraštyje Daily Telegraph, daug metų bendradarbiauja su The New Statesman, The Spectator, The Independent ir kt.

Pirminius sumanymus dailininkas piešė 3B minkštumo pieštuku ant balto A4 formato popieriaus lapo, paskui naudojo plunksną ir tušą, didesniems plotams padengti – teptuką. Pasak N. Garlando, nespalvotas piešinys turi tokio veržlumo ir užtaiso, kurio kartais trūksta spalvotoms kompozicijoms, todėl daugelis jo karikatūrų yra achromatiškos. Šiomis savybėmis pasižymi ir lietuviški juodu rašikliu nupiešti dailininko kūriniai. Dalį piešinių (tas kompozicijas, kuriose pavaizduoti ypač svarbūs momentai) menininkas pakartojo didesniame – A3 formate guašo dažais.

Pirmą kartą N. Garlandas iš totalitarinės sistemos besivadavusioje Lietuvoje apsilankė 1989 metais. Pagrindinis akstinas čia atvykti, buvo noras sužinoti: kas čia vyksta? Kaip vyksta? Kodėl vyksta? Dailininkas į Lietuvą atvažiavo su savo bičiuliu – litvakų kilmės režisieriumi Jonathanu Milleriu. Kelionė organizuota oficialiai – per Lietuvos TSR teatro sąjungą. Iš pradžių juodu (jiems to nežinant, žinoma) dar lydėdavo KGB žmonės. Tačiau sistema jau braškėjo, ir saugumiečiai tebuvo palydovais-šešėliais. Britai jau galėjo eiti ten, kur nori, ir pamatyti viską, ką norėjo. Jie bendravo ir su Sąjūdžio aktyvistais, kalbėjosi su paprastais žmonėmis. Tiesa, milicininkų irgi pasitaikydavo… Lietuvoje juodu viešėjo dvi savaites.

N. Garlandas sukosi ir tuometinių politinių realijų viduryje ir važiavo į provinciją. Iš Vakarų pasaulio atvykusį dailininką kai kas žavėjo, kai kas – stebino ir net juokino. Antai, netikėta buvo matyti eiles. Tačiau piešėjas užfiksavo ne eiles prie cukraus ar mėsos, o prie paklausiausios tuo metu prekės – Sąjūdžio spaudos.

Eilė prie Sąjūdžio spaudos

Leninas ir Vilnius

Kurčiųjų mokykloje

Stebino visa „leniniana“ ir kitokia sovietinė atributika viešosiose erdvėse. Ir ne tik gatvėse, bet ir mokyklose (N. Garlandas lankėsi kurčnebylių mokykloje). Truputį juokino dvikalbiai gatvių užrašai. Pasak su tuo metu bendravusiųjų lietuvių pažįstamų, abu britai netgi kaip suvenyrus į Londoną nusivežė pačių gatvių iškabų. Kadangi N. Garlando draugas J. Milleris Lietuvoje lankėsi ieškodamas savo šaknų, N. Garlandas taip pat susipažino su žydiškąja Lietuvos praeitimi. Antai, dėl to pamatyti žydiškosios Vilniaus dalies kampeliai, aplankytas Panerių memorialas, žydų kapinės Šiauliuose.

Svarbiausias atgimstančios Lietuvos įvykis, kurį savo akimis matė dailininkas, buvo atkuriamasis Lietuvos skautų suvažiavimas. Juk būtent 1989-ieji yra partijų ir visuomeninių organizacijų atsikūrimo, steigimosi epocha. Užfiksuoti ir kai kurie svarbūs Atgimimo veikėjai – pavyzdžiui, ekonominis Sąjūdžio „ideologas“, legendiniam 1988 metų birželio 3 dienos posėdžiui pirmininkavęs Eduardas Vilkas. Vaizduoti taip pat „nekintantys“ Lietuvos vaizdai, tai be ko ji nebūtų savimi – architektūra, paminklai (kurie Atgimimo metais atstatinėti arba statyti su ypatingu įkarščiu), gamta, kultūriniai reiškiniai. Vienas žaviausių – rateliu vaikščiojantys „operhauso“ klientai.

Žydų-Stiklių gatvės kampas

Vilnius. Getas.

Antrojo vizito metu pagrindinis N. Garlando tikslas buvo savo akimis stebėti vasario mėnesio 24 dieną vykusius rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (daugelio lūkesčių ir siekių dėka tapusia Atkuriamuoju Seimu). Dailininkas atkreipė dėmesį į lietuvišką trispalvę, į dvikalbius užrašus, į gausius rinkėjų būrius.

Kaip žinoma, rinkimus laimėjo Sąjūdis. Kitą dieną – tai buvo pirmadienis – N. Garlandas lankėsi Sąjūdžio būstinėje, kurioje tadien buvo surengta spaudos konferencija. Ta pačia proga vasario 26 dieną jis aplankė ir analogišką renginį Aukščiausiojoje Taryboje. Piešinyje galima atpažinti charakteringą tuometinės Vyriausybės spaudos atstovo – Č. Juršėno siluetą. Tuometinę dviprasmišką situaciją liudija dar ikirinkiminiai įvykiai – vasario 23-ąją, Tarybinės armijos šventės metu, Katedros aikštėje buvo surengtas piketas, protestuojantis prieš sovietinių okupantų viešas demonstracijas. Dar N. Garlandas stebėjo ir dalyvavo pirmojoje Grupės 24 parodoje tuometiniuose Parodų rūmuose, kurie netrukus tapo Šiuolaikiniu meno centru. Grupė 24 – tai viena svarbiausių to meto dailininkų grupuočių, įsikūrusių kaip viena iš galimų alternatyvų monopolistinei Dailininkų sąjungai. Tikėtina, jog šios parodos atidarymo metu dailininkas bendravo ir su lietuviškosios grafikos klasiku Rimtautu Gibavičiumi.

Paneriai

Žydų kapinės

Skautas skautų sąjungos suvažiavime

Trečiąjį kartą karikatūristas atvyko į Vilnių po Sausio 13-osios įvykių – vėlgi, kad savo akimis pamatytų, kas atsitiko Vilniuje. Buvo vasaris, ir svarbiausi įvykiai liko praeityje. Tačiau Parlamentą tebejuosė barikados – buvo užtvertas Gedimino prospektas, tiltas per Žvėryną. Aplink svarbius pastatus vis dar budėjo žmonės. Garlandui pavyko perteikti neramią, niūroką tų dienų atmosferą. Ypač ši atmosfera buvo jaučiama, tiesiog pulsuote pulsavo, prie užimto Televizijos bokšto. Vienas iš svarbesnių šios vietos personažų – moteris, pasakojusi N. Garlandui, kad po Sausio 13-osios ji čia ateina kasdien. Dailininkas nepamiršo ir rusų kareivių, demonstratyviai budėjusių prie užimto pastato prieigų.

Žvėryno tiltas

Moteris prie televizijos bokšto

Svarbus akcentas to meto piešiniuose teko vidiniam Aukščiausiosios Tarybos gyvenimui. Tai ir posėdžio metu kalbantis AT pirmininko pavaduotojas Bronius Kuzmickas, ir paties pirmininko Vytauto Landsbergio interviu, surengtas smėlio maišų apsuptyje, šachmatais lošiantys savanoriai, įsitempusi budėtoja su prie ausies prikištu ryšio aparatu ir t.t. Ne vienoje jų šmėžavo V. Landsbergis – idėjinio Michailo Gorbačiovo priešininko vaidmenyje, su savo garsiąja propagandine dujokauke yra pavaizduotas net keliuose piešiniuose. Beje, ši aplinkybė buvo neatsitiktinė. Portretinių škicų dėka karikatūristas galėjo kurti savo politines karikatūras.

Kaip ir ankstesniais metais, N. Garlandas stebėjo ir kasdienybę. Kelis piešinius jis sukūrė kavinėse – net ir šiuose piešiniuose galima pajusti neramią, įsitempusią to meto žmonių dvasinę būseną. Iš kultūrinių vizitų turbūt pats svarbiausias į Šv. Baltramiejaus bažnyčią Užupyje, kur Stanislovas Kuzma tuomet atkūrė Vilniaus Katedros frontono skulptūras. N. Garlandas turėjo galimybę stebėti iš arti Šv. Elenos veidą.

Landsbergio karikatūra

Landsbergio spaudos konferencija

Sausio 13-osios įvykiai sukrėtė N. Garlandą. Jis jiems paskyrė ne tik A4 formato albumėlį su linijiniais piešiniais, bet ir A3 dydžio kompozicijas, sukurtas guašo technika. Daugelyje jų kartojasi spalviniu požiūriu praturtintos scenos, kurias menininkas užfiksavo jau etiuduose. Tačiau spalva suteikė naujų nuotaikų. Pastaruosiuose darbuose ypač jaučiama šalčio, apniukusių dienų atmosfera, tvyrojojusi tomis atmintinomis dienomis.

Moteris prie televizijos bokšto

Desantininkas

Jeigu žvelgtume formaliai, šie piešiniai nėra priskirtini karikatūros žanrui. Tai veikiau reportažiniai eskizai. Žaliava būsimiems dailininko darbams. Idėjų fundamentas. Muzikantai tai vadina „prasigrojimu“. Daugelis vaizduojamų dalykų yra rimti – tokie, kokia buvo fiksuojama epocha. Tačiau pagrindiniai plastiniai elementai – juoda linija ir baltas fonas, gyva, ekspresyvi linija, kresnokos, „užapvalintos“ figūros priklauso jau karikatūrai.

Matyt, čia ir slypi N. Garlando piešinių unikalumas. Vaizduodamas lietuviškai publikai svarbius įvykius, jis sugebėjo į šiuos įvykius pažvelgti per savo – grafiko, tapytojo ir rašytojo, o svarbiausia – karikatūristo prizmę ir suteikti jiems sveikos stebėtojo iš išorės, ironijos. Šie piešiniai svarbūs ir dokumentine prasme. Jie įrodo, jog piešėjas sugeba pamatyti tai, pro ką praslysta negyva ir abejinga fotoaparato kamera. Juoda linija baltame fone ir keletu spalvų galima pagauti pagrindinę nuotaiką, personažus, jų charakterius bei išgyvenimus.

Lietuvių žiūrovai, meno bičiuliai turėtų jaustis stipriai pamaloninti. Per savo draugus – ypač Raimundą Sadauskienę, vertėjavusią menininkui visų trijų jo vizitų Lietuvoje metu, N. Garlandas šiuos piešinius padovanojo Lietuvai. 2010 m. sausį ir vasarį jie buvo eksponuojami Molėtų krašto muziejuje. Vėliau turėtų keliauti ir į kitas Lietuvos vietas. Panašiai kaip keliavo ir pats dailininkas. Galutine jų stotele turėtų tapti Lietuvos nacionalinis muziejus. Ką gi, belieka pasakyti menininkui ačiū.

Kavinėje

Landsbergio dujokaukė

Tarybinės armijos diena