Penktadienį popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė teologinio kongreso tema „Kristaus ištikimybė, kunigo ištikimybė“ dalyvius. Kongresą surengė Kunigų kongregacija, jame dalyvavo apie 50 vyskupų ir 500 kunigų.
Po kardinolo Claudio Hummes, Kunigų kongregacijos prefekto sveikinimo žodžio, popiežius Benediktas XVI kreipėsi į kongreso dalyvius sakydamas, jog jų dėmesys kunigiškai tarnystei yra vienas iš Kunigų metų vaisius.

Anot Šventojo Tėvo, kunigo tapatybės supratimas yra pamatinis kunigo tarnystės vykdymui tiek dabar, tiek ateityje. Mūsų „daugiacentriškoje“ epochoje, kuri linkusi tirpdyti visas tapatybes sampratas, daugelio laikomas kliūtimis demokratijai ir laisvei, svarbu gerai suprasti kunigo tapatybę, kad būtų išvengta pagundos ją redukuoti į dominuojančias kultūrines kategorijas.

Sekuliarizavimo kontekste, kuriame Dievas stumiamas iš viešosios sferos ir bendros socialinės sąžinės, kunigas bendram požiūriui atrodo „svetimkūnis“ būtent dėl esminių savo tarnystės aspektų: dėl buvimo sakralumo žmogumi, kuris nebėra šio pasaulio tam, kad užtartų šį pasaulį, vedamas šioje misijoje ne žmonių, o Dievo. Svarbu yra peržengti redukcines sampratas, kurios per pastaruosius dešimtmečius pametė ontologines kategorijas ir naudoja funkcionalistines, pristatydamos kunigą kaip „socialinį veikėją“, tačiau išduodančios Kristaus Kunigystę, kuri, pradedant nuo Jėzaus iš Nazareto, jau 2000 metų perduodama iki pat mūsų dienų.

Benediktas XVI pridūrė, kad (kunigų) dalyvavimas vienintelėje Kristaus kunigystėje žydėtų ir per pranašystės dovaną: reikia kunigų, kurie kalbėtų apie Dievą pasauliui; kunigų, kurie nepasiduotų kultūrinėms madoms, tačiau autentiškai išgyventų tą laisvę, kurią tik priklausymas Dievui yra pajėgus duoti.

Pranašystė, kurios labai šiandien reikia, yra ištikimybė, išgyvenant savo kunigystę vienybėje su Kristumi ir Bažnyčia. Kunigas nebepriklauso pats sau, tačiau per gautą sakramentinį (kunigo šventimų) anspaudą tampa Dievo „nuosavybe“. Šis buvimas ne „savo“, o „Kito“ turi būti aiškiai atpažįstamas. Tuo tarpu dominuojantis mentalitetas siekia priskirti vertę ne tam, kuo kunigas yra, o jo funkcijai, praleidžiant pro akis gilią tapatybę, kurią Dievas sukuria kunigo asmenyje.

Ontologinio priklausymo Dievui horizontas yra tie rėmai, kurie leidžia suprasti ir dar kartą pripažinti vertę celibato, kuris lotynų Bažnyčioje yra šventimų sąlyga, o Rytų Bažnyčiose labai gerbiamas.

„Brangūs kunigai, mūsų dienų vyrai ir moterys mūsų prašo būti tik kunigais ir niekuo daugiau. Tikintieji pasauliečiai kituose žmonėse ras tai, ko jiems žmogiškai reikia, tačiau tik kunige Dievo Žodį, veltui ir gausiai per Atgailos sakramentą dalijamą Tėvo gailestingumą, naujojo Gyvenimo Duoną“, - sakė Šventasis Tėvas, prašydamas Mergelės Marijos ir šv. Jono Vianėjaus, Arso klebono, užtarimo, kad kunigai dėkotų už savo pašaukimą ir galėtų jį išgyventi pilnai ir džiaugsmingai.