Europai reikia lyderio, bet kodėl vokiečiai dvejoja?
Europai reikia lyderio, bet niekas nenori imtis šio nelengvo darbo. Ekonominė krizė vis labiau spaudžia Europos šalių vyriausybes, ypač nesaldu euro zonos šalims. Nerimas dėl Graikijos finansinio stabilumo didėja, Ispanijos padėtis taip pat baugina – čia darbo neturi apie 20 proc. gyventojų, siautėja recesija, o biudžeto deficitas bauginamai didelis. Portugalija, Italija ir Airija atrodo kiek geriau, bet atsipalaiduoti dar ankstoka.
Turtingosios euro zonos šalys – Vokietija ir Prancūzija – neskuba atverti savo piniginių ir pasidalyti turtais su lėšų pristigusiomis kaimynėmis. Netikrumas ir baimė jau spėjo sugriaužti apie 10 proc. euro vertės dolerio atžvilgiu, ir tai įvyko stebėtinai greitai. Krizė grasina ne tik ekonominiais nuostoliais, Europos Sąjungos stabilumui taip pat iškilo pavojus. Turtingam, bet sutrikusiam Vakarų pasauliui reikia stipraus lyderio.
Briuselio biurokratai šiuo atveju – beverčiai, nes dirbtinai remiantis Lisabonos sutartimi sukurti postai, pareigybės ir tariami lyderiai neatlieka tokio vaidmens, kokio reikėtų. Europos Komisijos vadovas José Manuelis Barroso ir ES prezidentas Hermanas Van Rompuy nėra tie lyderiai, kurių reikia Senajam žemynui šiuo sunkiu metu. Visi suvokia, kad stipriu ES vadovu galėtų būti vienas nacionalinių lyderių.
Daugiausia akių krypsta į Vokietijos vadovę Angela Merkel. Ji ne tik vadovauja ekonomiškai stipriausiai ES šaliai, Vokietijos kanclerė jau ne kartą įrodė, kad moka derėtis, tartis ir vadovauti. Būtent to Europai dabar reikia labiausiai.
Hiperaktyvusis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ar lėtasis britų premjeras Gordonas Brownas tam vaidmeniui visai netiktų, kaip ir Ispanijos ministras pirmininkas José Luisas Rodríguezas-Zapatero, kuris taip giliai įklimpęs į savo šalies bėdas, kad visų ES rūpesčių jam būtų per daug.
Blogiausia, kad pati A.Merkel, kaip ir jos vadovaujama šalis, nenori prisiimti atsakomybės ir mėginti įveikti krizės ES. Vokietija porą dešimtmečių saugiai ir atsargiai kūrė tai, ką dabar turi, – klestėjimą, stabilią ekonomiką, rytinės ir vakarinės šalies dalies bendrystę, todėl labiau už viską norėtų išsaugoti status quo padėtį.
Graikijos finansinis krachas ir nestabili ES padėtis grasina ramiai Vokietijos būčiai. Iš pirmo žvilgsnio A.Merkel ir Vokietija visai neprivalo kišti savo galvos į ES nestabilumo kilpą. Ši šalis daug padarė, kad Europa būtų suvienyta, todėl dabar galėtų atsikvėpti ir atsakomybės vadeles perduoti kitiems.
Vokietijoje nesuprantama, kodėl vokiečiai dabar turėtų mokėti už graikus, ispanus ar portugalus. Kodėl šioms šalims reikia skolinti pinigų, kai jos visą laiką gyvena skolose ir dar meluoja (kaip tai darė graikai) apie savo įsipareigojimus ir skolas.
Vokietija jau išgyveno skausmingas reformas, mokesčių karštliges ir stagnacijos bangas, todėl kai kuriems vokiečiams atrodo teisinga graikus palikti likimo valiai. Tegu bankrutuoja ir pasimoko.
Tiesa, Vokietija šiek tiek skolinga eurui ir toms prekybos erdvėms, kurias jis atvėrė. Būtent vokiečių įmonės iš bendros euro zonos prekybos nusigriebė daugiausia finansinės grietinėlės. 44 proc. Vokietijos eksporto susiję su jos kaimynėmis euro zonos šalimis, todėl leisti nuskęsti Graikijai, kuri su savimi nusitemptų stabilų eurą, būtų nedovanotina.
Vokietija ir Prancūzija derasi dėl pagalbos graikams, nes bijo, kad šie neturėdami kitos išeities nesikreiptų į Tarptautinį valiutos fondą. Toks prašymas reikštų, kad ES nesusitvarko viduje, ir dar labiau susilpnintų bendrą Europos valiutą.
Tiesa, A.Merkel savo rinkėjams pažadėjo, kad mokesčių mokėtojų pinigais Graikijos negelbės. Matyt, Vokietijos bankams bus siūloma išpirkti graikų skolas.
Vokietijai gali būti sunku išlaikyti status quo ne tik todėl, kad ekonominė krizė pakando pasitikėjimą ES ekonomika ir susvyravo euro stabilumas. Vokiečiams kuo toliau, tuo sunkiau seksis išlaikyti dabartinį ekonominį klestėjimą, nes šalies visuomenė sensta, dirbančius žmones užgriūva nelengva našta – išlaikyti aukštą šalies ekonomikos lygį ir senstančius bendrapiliečius.
Šaliai reikia darbo, socialinių ir ekonominių reformų, bet jos atidėliojamos, nes kol kas viskas klojasi gerai. Šie galimi rūpesčiai šalies viduje neleidžia Vokietijos vadovei lengvai ryžtis ir čiupti ES vadelių.
Parengta pagal Newsweek informaciją
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Kažkur skaičiau, kad Graikija buvo gana dirbtinai įjungta į ES ir NATO - tam, kad nepatektų į rusų įtakos sferą. Graikija ten neatitiko išvis jokių kriterijų, jokiose srityse. O patiems graikams matyt vienodai švietė, su kuo būti ir kokiam blokui priklausyti. Jeigu jiems išvis ką nors švietė.
Graikai melavo, apgaudinėjo ir neteisėtai įstojo į ES. Mažų mažiausia Graikiją reikia pašalinti iš ES ir pareikalauti atlyginti nuostolius. Tik tada, kai ji vėl , bet sąžiningai , pasieks stojimo kriterijus, bus galima svarstyti klausimą apie priėmimą į ES. Tai būtų įspėjimas kitoms sukčiaujančioms ar nesilaikančioms ES nuostatų valstybėms.
Europai tikrai reikia lyderio. Tuo niekas neabejoja. Krizė purto Europą, neginčytinai. Bet ar ištiktųjų ji tokia stipri, kad keltų pavojų Europos Sąjungos stabilumui. Ekonominė situacija yra tokia, kad kaip tik dabar nemažai ES šalių (Vokietija, Prancūzija, Belgija. Nyderlandai, Lenkija) pradeda bristi iš krizės, taip rodo ekonominiai rodikliai. Jais remdamiesi šalių lyderiai toliau dėlioja savo veiksmus. Nei viena šalis nenori praleisti momento išbristi iš krizės ir tai natūralu. Europos valstybių lyderiai supranta, kad iš krizės jų šalys be itin skaudžių pasekmių išbrido būtent dėl to, kad veikė kartu su kitomis valstybėmis. Šiuo menu į ES realiai ketina įstoti Islandija ir svarsto Šveicarija. Krizė supurtė ir jas dėl to ir nori pasiduoti į ES glėbį, nes didesnėje atviroje rinkoje lengviau išgyventi blogus laikus. Lengvumas atsiranda dėl laisvos prakybos tarp šalių narių (laisvo prekių ir paslaugų judėjimo, laisvo kapitalo judėjimo, laisvo žmonių (tuo pačiu ir) darbo jėgos judėjimo ir t. t.). Suvokdami buvimo kartu naudą, nors kiek protaujantys vadovai sieks išlikti kartu. Todėl pavojaus stabilumui klausimas, manau, turėtų būti būtinai perfrazuojamas kitaip. Mintis, kad Vakarų pasaulis yra turtingas, bet sutrikęs (ir todėl reikia stipraus lyderio) yra visom prasmėm teisinga. Tačiau sutrikimas nereiškia pavojaus stabilumui. Vėlgi grįšiu prie išsakytos minties, kad ES šalių lyderiai visom išgalėm stengsis išsilaikyti kartu. Europa turi viziją – išsilaikyti kartu, tapti konkurencinga pasaulyje visose srityse (pirmą kartą ES šalių lyderiai užsibrėžė tai padaryti iki 2010 m. pagal Lisabonos strategiją, dabar terminas nustatytas iki 2020 m.). Belieka surasti, kas galėtų įgyvendinti viziją. Europos biurokratai to jokiais būdais neįgyvendins ir būtų naivu to tikėtis. ES institucijų ir eurokratų paskirtis yra visai kita. Jie yra mechanizmas, kuris padeda įgyvendinti šalių vadovų (Ministrų Tarybos vaidmenyje) sprendimus (bent jau tokį vaidmenį mano valstybių vadovai). Ne kartą buvo komentuotas faktas apie dabartinio ES prezidento Hermano van Rompuy ir Catherine Ashton (Vyriausioji ES įgaliotinė užsienio politikai ir saugumui) paskyrimą. Šios politinės figūros yra ganėtinai pilkos ir nedarančios įtakos. Tokias pasirinko šalių vadovai (pabrėžtinai Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos), kad nekonkuruotų ir neužgožtų jų pačių. Taigi iš ES institucijų vadovų nebuvo reikalaujama įgyvendinti toli siekiančių lūkesčių. Manyčiau ES šalių narių vadovai pasiliko rezervą įtakingai veiklai tiktai sau, o dabar, kol kas, nesutaria kas turėtų imtis iniciatyvos. Šiuo metu susiklostė tokia situacija, kad Europos valstybių lyderių arenoje visi vadovai yra daugiau ar mažiau arogantiškai nepriklausomi ir todėl nenori vieni kitiems užleisti lyderiavimo pozicijos. Prancūzijos pirmininkavimo metu, prezidentas N. Sarkozy pasiūlė mintį pratęsti pirmininkavimą ilgesniam laikotarpiui, nes pusės metų laikotarpis yra niekingai trumpas siekiant įgyvendinti rimtus planus. Niekas nepritarė jo minčiai. Manau, tai buvo klaida. Dabar nei vienas ES šalių vadovas nesisiūlo į pirmas gretas, nes žino, kad vėl gali pasikartoti ta pati nepritarimo situacija. Todėl lyderio atsiradimas gali gerokai užtrukti. Prisimintina 1985-1994 m. ES (tiksliau Europos Ekonominės Bendrijos) krizė. Tuomet įvyko didelė vertybių krizė ir rimtai buvo keliamas klausimas ar reikalinga Europos Bendrija (dabartinės ES atitikmuo). Situaciją išgelbėjo Europos Komisijos pirmininkas Jacques Delors. Būdamas stipri asmenybė, jis ėmėsi iniciatyvos reformuoti Europos Bendrijos sąrangą. Valstybių narių vadovai suvokė reformų reikšmę, pamatė pirmininko charizmatiškumą, todėl leido gelbėti susiklėsčiusią situaciją. Pasekmė – šio pirmininko kadencija truko 9 metus, vietoj 4 metų; 1992 m. atsirado ES (visom prasmėm kokybiškesnis ir reikšmingesnis darinys); įgyvendinta muitų sąjunga; ES (1992 m. Mastrichto) sutartyje atsirado tokie ekonominiai varikliai kaip laisvas prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių judėjimas ES viduje. Būtent dėl šių naujovių ES valstybės narės pradėjo sparčiai turtėti ir augo jų ekonominė galia. Tikėtina, kad dabartiniai valstybių narių lyderiai neišmoko šios istorinės pamokos. Labai norėtųsi, kad būtų kitaip ir vienas kitu nepasitikintys valstybių lyderiai vadžias bent jau perduotų trečiam asmeniui.