Apie Lietuvą kalba, rašo ir galvoja – kas tik netingi. Laisvė žodžiui ar minčiai išreikšti – viena demokratijos pagrindų. Nuomonių pasitaiko įvairių. Kartais susimąstai, kad kai kurie grafomanai geriau garsiai nesireikštų. Būtų paprasčiau, konkrečiau, stabiliau.

Esu lietuvis. Gyvenu Lietuvoje daugiau kaip tris dešimtmečius. Su tam tikromis pertraukomis. Negaliu gyventi ne Lietuvoje. Tris dešimtmečiai yra visas mano gyvenimas. Toks laiko tarpas pakankamas, kad susivoktum, kur esi ir ką gali nuveikti „vardan tos Lietuvos". Pagaliau gyvenantis šalyje, kurios pilietis ir narys esi, apie gyvenimą gali kalbėti, kritikuoti, svarstyti.

Lietuva – mano kraštas. Todėl svarbu, ką joje veikiu ir kiek. Kiek dorai ir atsakingai.

Pamenu sovietinės Lietuvos pabaigą. Deficitinę, pusiau rusišką, demagogišką. Tuomet vaiko – jaunuolio akimis Lietuva atrodė šilta, saugi, konkreti. Tik suaugęs sužinojau, kiek joje būta tikrovės, o kiek imitacijos. Tuomet Lietuvai trūko Nepriklausomybės. Ji nebuvo laisva.

Laisvoje Lietuvoje subrendau ir tebebręstu (mat šiam procesui penkmečio plano kartais neužtenka). Keitėsi kai kurių gatvių ir aikščių pavadinimai. Namų ir pastatų architektūra. Padaugėjo automobilių. Keitėsi profesijos, išsilavinimas, požiūris. Atsivėrinėjo sienos. Atsisakinėta vizų. Prasidėjo kelionės. Susiformavo socialiniai sluoksniai.

Konkuruojama dėl vietos po saule.

Norima vis daugiau. Ir vis mažiau esama. Žmonėmis, piliečiais, krikščionimis.

Atėjo laisvė. Daugelis sakys – atkovojom. Anot Šventraščio, veltui žmogus stengiasi, jei Dievas nelaimina jo darbo. Vadinasi, Dievas atidavė laisvę. Mes priėmėme ir gyvename ja. Laisvė žodžiui, darbui, veiksmui tapo neatsiejama tautos ir kiekvieno individo dalis.

Nesuvokėme laisvės. Pradėjome elgtis bet kaip ir kalbėti bet ką. Atrodė smagu, įmantru, kitoniška. Pirkome, vartojome, rinkomės, konkuravome, bankrutavome, dirbome, apgaudinėjome, kūrėme, mąstėme, ėmėme paskolas, pasmerkėme save ir savo vaikus. Sunkumams atėjus, galop spjovėme ir išvykome laimės ieškoti svetur.

Laisvė žmogų padaro laisvą tik tuomet, jei ji neatskiriama nuo atsakomybės. Žmogaus teisės galimos tada, kai pirma žvelgiama į pareigas – žmogaus, mokinio, darbdavio, prezidento, motinos, anytos... Tik tuomet galiu kalbėti apie laisvę, jei savo pareigas, kurios visą gyvenimą žmogų lydi iki grabo lentos, atliekame perfect. Tada įgyju laisvę ir reikalauti. Ir jokiu būdu ne atvirkščiai.

Žmogus nusideda mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Taip gailimės kiekvienų Mišių pradžioje (deja, ne visi, nors daugumai derėtų). Laisvė (ne)reikšti mintis, (ne)sakyti žodžius, (ne)atlikinėti darbus ir (ne)būti apsileidusiam – dar nėra laisvė. Laisvė yra sąžinė, jokiais įstatymais ir įsakais nereglamentuota, o įgyta gimstant ir formuojama gyvenant. (Čia visada pravartu pasitelkti Dekalogą - Dešimt Dievo įsakymų).

Nenoriu laisvės, kuri vagia, žudo (net mintimis ir žodžiais), apgaudinėja, nesilaiko priesaikos. Nenoriu laisvės, kurios apraiškos sutalpinamos į iškreiptus įstatymus, klaidingai suvokiamas teoremas, nihilistines abstrakcijas. Laisvė yra teisybė ir teisingumas.

Šie metai Lietuvoje vyskupų paskelbti „Padėkos metais už laisvę". Ganytojai ragina Lietuvos piliečius teisingai suvokti laisvę kaip dovaną ir ja gyventi. Prašo sugrąžinti atsakomybės ir teisingumo kriterijus. Pagaliau suskubti galvoti apie sąžinę, kuri yra Dievo balsas, o mes esame Dievo kūriniai.

Jubiliejai ateina ir praeina. Nes laikas nestovi vietoje. Skaičiai mažai turi prasmės, tačiau amžius tuo ir remiasi. Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga neverta skaičiuoti gerų ir blogų darbų sąmatos, vertinti pasiekimų ir praradimų, bandyti tautos gyvenimą suvesti į europinį pragyvenimo lygio standartą. Šia proga svarbiausia susivokti savo asmenyje, kuris yra svarbi tautos ir valstybės dalis. Jei skauda kurią kūno dalį, organizmas negali egzistuoti ramiai, kad ir kokioje laisvėje jis beatsirastų.

Lenkiu galvą prieš visuomenės žmones, atsisakiusius sotesnės duonos ir prabangesnio džipo vardan to, kad pasakytų žmonėms tiesą apie sąžinę. Džiaugiuosi sutinkamais išskirtinio intelekto ir išskirtinės patirties asmenimis, mokančiais pamatyti teigiamus dalykus, net jei tunelio gale nematyti šviesos. Tokių asmenybių yra. Jų reikia ieškoti. Su žiburiu.

Nors, anot apaštalo Pauliaus, „esame pašaukti laisvei", negaliu suprasti tik reikalaujančių, veltėdžių, rėkiančių, chamų. Tokiems rekomenduoju maldą, atgailą, meldžiu ramybės. Viltis susigrąžinti ją yra siektina ir įmanoma. Juk Šventraštyje pasakyta: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota" (Lk 6, 37 - 38).