Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą:

„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“.

O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“

Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

Kiti skaitiniai: Oz 6, 1–6; Ps 50, 3–4. 18–21

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Ši evangelijos pagal Luką ištrauka mane visuomet žavi maldos, kuri žmogų nuteisina ir maldos, kuri žmogaus nenuteisina, pavyzdžiu. Pasitikėti savo teisumu (jei jis objektyvus) yra gerai, bet tuo pat metu niekinti arba žeminti kitus (ypač maldoje) – apgailėtina. Apskritai, kito žmogaus niekinimas arba žeminimas maldoje yra kažkoks nesusipratimas. Reiškiant meilę Dievui ir tuo pat metu reiškiant neapykantą artimui, - vargu ar tai galima pavadinta malda.

Gera susitikti ir bendrauti su žmonėmis, kurie savo gyvenime yra pasiruošę taisyti klaidas ir pagal savo galimybes jas taiso. Bet tikrai nemiela susitikti tuos, kurie susikuria savo asmeninės tiesos neklystamumą ir kitus niekindami bando parodyti savąjį pranašumą.    

Šios dienos Geroji naujiena yra puikus pavyzdys, kaip reikia didinti savyje tikėjimą ir jį plėsti. Neišmintinga melstis Dievui su puikybės apraiškomis, didžiuotis prieš Jį savo pasiekimais, apleidžiant ramią ir nuolankią širdies būseną ir ignoruojant atgailą už savo asmenines nuodėmes. Malda ir puikybė – tai visiškai nesuderinami dalykai. Dievui tikrai nereikia priminti arba aiškinti, kokie šaunūs mes esame, Jis viską puikiai žino. Jam reikia mūsų nuoširdžios, nuolankios ir kupinos pasitikėjimo Juo maldos.

Dievo niekada tinkamai nepagarbinsime žemindami savo artimą, nes „kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 14). Šioje vietoje prisiminiau puikią C. S. Lewis' o – vieno žymiausių XX a. krikščionybės apologetų, mintį: „Žmonės sprendžia vieni apie kitus pagal išorinius veiksmus. Dievas sprendžia pagal žmogaus moralinį pasirinkimą“ („Tiesiog krikščionybė“).  

Bernardinai.lt