Praėjo Kovo 11-osios dvidešimtmetis. Na, ir kiek jis atsispindėjo Vakarų spaudoje? Deja, negausiai, bet vienu atveju – labai svariai ir reikšmingai. Apie tai šioje apžvalgoje ir pakalbėsime. Žiūriu į savo mėgstamus dienraščius „Wall Street Journal“, „New York Times“, „Washington Post“, „Chicago Tribune“, „Neue Zürcher“ „Welt“, „Frankfurter Allgemeine“, „Figaro“ – nieko.

Gal ką netyčia ir pražiūrėjau. Bet tada internete spusteliu „Frankfurter Rundschau“ ir štai – pirmoji kregždė.

Kasdien skelbiamame kalendoriuje tarp svarbiųjų kovo 11 dienos įvykių pažymėta 1990-ieji, kada „Lietuva, pirmoji iš Baltijos valstybių, išsilaisvino iš Maskvos. Aukščiausioji Taryba Vilniuje be prieštaraujančių balsų priėmė deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos“.

Toliau – išsamus Hanneso Gamillschego straipsnis. Tai nudžiugina, nes kai būtent 1990 metų sausį pradėjau dirbti „Laisvosios Europos“ radijuje Miunchene, H. Gamillschegas jau buvo mūsų redakcijos pastebėtas ir dažnai cituojamas vokietis žurnalistas.

Tai kas, kad jis labiau kairiųjų pažiūrų, kaip ir laikraščiai „Frankfurter Rundschau“ ir Vienoje leidžiamas dienraštis  „Presse“, kuriuose jis rašė. Svarbu, kad rašė plačiai, operatyviai, pakankamai visapusiškai ir objektyviai.

O ir šią kovo 11-ąją pasirodęs H. Gamillschego straipsnis – turiningas. Jis prasideda taip:

„Įvykiai, kurie keičia istoriją, ne visada sulaukia didžiausių antraščių. Taip ir 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimą Vakarų žiniasklaida geriausiu atveju pastebėjo tik paraštėje.

Kai po dviejų dienų Lietuvos deputatas Vaidotas Antanaitis Liaudies deputatų kongrese Maskvoje pranešė, kad Parlamentas Vilniuje atkūrė „Lietuvos valstybės suverenias teises, kurias 1940-aisiais svetimųjų jėga sutrypė“, ir kad ši šalis dabar „vėl yra nepriklausoma valstybė“, protokole užregistruotas Maskvos deputatų „kvatojimas“.

O vis dėlto šis prieš 20 metų padarytas pareiškimas, – tęsia H. Gamillschegas, – davė postūmį procesui, kuris vedė prie sovietinio kortų namelio sugriuvimo, nes centrinė valdžia nebebuvo pakankamai stipri, kad užgniaužtų tautų valią tapti laisvomis.

Gal Sovietų Sąjungos liaudies deputatams lietuvių sprendimas ir pasirodė kaip sutrikusios fantazijos vaisius, tačiau po keturių savaičių Maskvos istorikas Jurijus Afanasjevas, jau tada palaikęs baltų proveržį į nepriklausomybę, vienoje Vilniaus manifestacijoje, sutraukusioje tris šimtus tūkstančių žmonių, pareiškė, jog „kovo 11-oji reikš sovietų imperijos pabaigos pradžią“.

Baltai buvo pionieriai, o Lietuva šuoliavo pačiame priekyje. Liaudies sąjūdžiai, iš pradžių steigti Michailo Gorbačiovo pertvarkai paremti, dabar reikalavo daugiau apsisprendimo teisių, negu Kremliaus vadovas buvo pasirengęs suteikti. Laisvai išrinktuose parlamentuose liaudies frontų atstovai perėmė valdžią.

Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo Maskvos ir sugriovė   Sovietų Sąjungos komunistų partijos monopolį, tuo tarpu nuo Lietuvos komunistų atskilęs stalinistinis flangas bandė pakirsti proveržį nepriklausomybės link.

„Įvykiai rutuliojosi neįtikėtinai greitai, – vėliau prisiminė filosofas Bronislovas Genzelis, vienas iš Sąjūdžio steigėjų. – Kas mums ryte atrodė iliuzija, vakare jau buvo reali politika“.

Jeigu Latvijos ir Estijos parlamentai numatė „pereinamuosius laikotarpius“ iki nepriklausomybės, tai Vilniuje Aukščiausioji Taryba žengė pirmyn iki galo ir panaikino 1940 m. paskelbtą Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Tačiau kai lietuviai juokaudavo, kad jie gali nuo Maskvos atsitraukti ir niekas ten nepastebės, jie vis dėlto klydo.

M. Gorbačiovas suprato, kad lietuvių sprendimas gali išsprogdinti jo išsvajotąją federaciją. Įtūžęs jis reikalavo atsiimti   „teisei prieštaraujančius aktus“, o kai Parlamento pirmininkas Vytautas Landsbergis taip daryti atsisakė, Kremlius pradėjo ekonominę blokadą, kuri Lietuvą atvedė prie žlugimo ribos.

Paramos iš Vakarų nebuvo. Jungtinių Valstijų prezidentui George`ui Bushui reikėjo M. Gorbačiovo palaikymo tuoj prasidėsiančiame Irako kare, o Bonoje Helmutui Kohliui reikėjo Kremliaus viršininko sutikimo Vokietijos suvienijimui. Šios svajonės realizavimui maištaujantys baltai neturėtų trukdyti.

Jiems H. Kohlis pasiūlė imtis „šimto mažų žingsnelio politikos“, į ką Estijos užsienio reikalų ministras Lennartas Meris reagavo, klausdamas H. Kohlio, kodėl šis nemaldavęs rytų vokiečių, kad jie sieną išardytų plytą po plytos.

Kol Lietuvos vyriausybė ir parlamentas ginčijosi dėl tinkamo atsakymo į Kremliaus grasinimus, M. Gorbačiovas įteikė dar vieną paskutinį ultimatumą. Tada pajudėjo tankai. 1991 m. sausio 13-ąją specialūs daliniai puolė televizijos bokštą, žuvo 14 žmonių.

Tačiau tankams pradėjus artėti prie Parlamento, juos pasitiko žmonių minia ir dengė jo rūmus savo kūnais. Skerdynių Kremlius nenorėjo. „Čia per daug mėsos“, – sakė vienas tankų dalinio vadas, kurio žodžius išgirdo lietuvių apsaugininkai, ir jis liepė apsisukti.

Tai nebuvo paskutinė sovietų armijos galios demonstracija, tačiau imperijos valandos buvo suskaičiuotos. Kai rugpjūtį griežtosios linijos šalininkai surengė pučą prieš M. Gorbačiovą, jie patys sau išsikasė duobę. Po kelių dienų siutimas baigėsi.

Tada ir Latvija bei Estija pasiskelbė nepriklausomos, ir Vakarai nebeturėjo priekaištų. Rugsėjo 6-ąją, tris dienas po Jungtinių Amerikos Valstijų, dar vis tebeegzistuojanti Sovietų Sąjunga irgi pripažino trijų Baltijos valstybių suverenitetą.

Dabar, po 20 metų, džiugesys santūrus. Šalį slegia krizę. Tačiau premjeras Andrius Kubilius primena, kad padėtis buvo daug prastesnė, kai šalis neteko pusės savo visuomeninio produkto. Tąsyk patriotai kalbėjo, kad jie mieliau valgys bulvių lupenas, negu atsisakys laisvės.

Vėliau lietuviai patyrė saldžiuosius metus su Europos Sąjunga ir ūkio pakilimu, užtat dabartinę krizę jie jaučia skaudžiau negu persilaužimą anuomet“, – baigia savo straipsnį dienraščio „Frankfuter Rundschau“ apžvalgininkas H. Gamillschegas, beje, straipsnį pavadinęs „Čia per daug mėsos“ su paantrašte „Parlamentas apgintas kūnais“.