Istorijos vadovėliuose sklinda legendos, jog kadaise neturtinga Lietuvių tauta turėjo unikalią, antifeministinę vertybę – popierinį pinigą su moters atvaizdu. 1993 m. įvestą kupiūrą, kurioje liūdnai į nesiplaunančius rankų (arba plaunančius pinigus) piliečius žiūrėjo žymiausia XIXa. lietuvė moteris – Žemaitė, iš rinkos išstūmė vario, cinko ir nikelio lydinys. Galbūt toks pasitraukimas įvyko etikos sumetimais, nes čiupinėti moterį net ir popieriuje mažų mažiausia nepadoru. Bet likus tik vyriškiems banknotams po truputį įklimpome į krizę, iš kurios išsigelbėjimo ieškoma Europos Sąjungos pinigų leidykloje. 

Skara apsisiautusi, Povilo Višinskio paskatinta, Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė spėjo nuveikti tiek, kad jos atvaizdą galėjome matyti ne tik vidumi, bet ir popierinio pavidalo. Deja, žmonės pradėjo nevertinti lito, kylant kainoms jis susidėvėjo ir kišenėje atrodė toks  purvinas, jog nebeliko kitos išeities kaip tik rezignuoti jį į monetą.

Neturtingos tautos atstovai nė nepastebėjo, kaip dingo vertybė. Dabar lygiai taip pat nepastebimai dingsta kiti dalykai: elektra naktinėse Vilniaus gatvėse, krepšinis lietuviškoje televizijoje, tikėjimas Dievu ar bent apskritai kažkuo, lietuviškos pavardės, pasitikėjimas valdžia, nemokamas mokslas, paskatinimai, stipendijos... Ir tada, kai paprastų valstiečių namai stovi ant teisininkams priklausančių žemių, o pareigūnai baudžia už tai, kad nebepakanka atlyginimo – šviesuoliai badauja ir tyli, nes bet koks keitimas yra rizika, jog pakeis ir tave, atims menkas einamas pareigas, kurios vis dar palaiko gyvybei reikalingiausias funkcijas.

Didėjant infliacijai galime prisiminti, jog turėjome ir 1000 Lt vertės kupiūrą su M.K. Čiurlionio atvaizdu, tačiau ji taip ir nepasiekė mūsų rankų. Puikiai išsiverčiame ir su Basanavičiumi, Maironiu, Daukantu. Jeigu jie dabar būtų gyvi, nesuprastų, kaip taip ilgai siekta laisvė neišmokė žmonių būti laimingiems. Jie gėdytųsi savo palikuonių, kurie nesugeba išlaikyti teisingos valstybės. Darius ir Girėnas dar kartą skristų per Atlantą ir dar kartą kristų, nes šaliai nereikia didvyrių. Užtektų numesti savo ego į šalį ir pradėti galvoti apie visumą, apie procesą, apie brandžios kultūros šalies viziją, kuri po truputį virsta utopija.    

Antifeministinis litas dingo. Nūdien, vis labiau keičiantis tradicinės šeimos sampratai, įstatymus koreguojant mažumoms – nuvertėjusiems seimūnams arba suvaivorykštėjusiems vyrams – silpnajai lyčiai neretai vienaip ar kitaip tenka kapituliuoti ir parsiduoti. Parduoti save buičiai, rutinai, auksinių fazanų kepimui ir naujų džipų vairuotojų draugijai. Džiugu, jog visuomenėje tebėra banknotams nepasiduodančių moterų, turinčių prasmingus gyvenimus, pavyzdingus tikslus ir nuostabius vyrus, kurie niekada nebus pavaizduoti vieno lito kupiūroje.