Tomas Viluckas. Menamos ir tikros grėsmės dvasingumui. Atsakas O. Volskiui (II)
Tęsiame diskusiją - antroji Tomo Vilucko teksto dalis.
Vaizduodamas iš pranciškonų, charizminių grupių „tikrosios” katalikybės griovėjus, kunigas Oskaras Volskis sąmoningai ar ne nutyli tikrąsias problemas, kurios naikina liturginę kultūrą Lietuvoje.
Liturginės kultūros bėdos
Skubiai atliekamos apeigos, per 15 minučių paaukotos Mišios, pro šalį traukiantis vargonininkas, aukšti sakramentinių paslaugų teikimo įkainiai, Mišių „suplakimas” su liaudiško pamaldumo formomis, lėkšti ir moralizuojantys pamokslai, stabmeldystę primenantis tikinčiųjų suvokimas apie sakramentalijas – tai įprastos mūsų parapinio gyvenimo realijos, su kuriomis esame apsipratę. Pagaliau kokio grožio liturgijos galima laukti iš kunigo, kuris gyvena su moterimi arba praktikuoja homoseksualumą? Jo liturginiai patarnavimai dvelks pareigos šalčiu, nes jis - nuodėmės vergas. Vienas ryškiausių XX a. teologų Edwardas Schillebeeckx savo veikale „Kristus – Dievo ir žmogaus susitikimo sakramentas” (Christus, sacrament van de Godsontmoeting) teigė, kad, nors nuodėmėje gyvenančio kunigo teikiami sakramentai ir galioja, bet jis nelaiduos sakramentinio vaisingumo, nes apeigose nėra nuolankios maldos už gaunantįjį sakramentus.
Tačiau prisidengus šventeiviškumu lengviau verkti dėl menamai išduodamos katalikybės, nei spręsti tikras mūsų Bažnyčios problemas. Juk tuomet tektų prabilti apie skaudulius ir juos gydyti. Aukščiau minėtame kontekste būrelis jaunimėlio su gitara ir spindinčiomis akutėmis primena uolius idealistus, o ne grėsmę abstrakčiam dvasingumui.
Atidėjus į šoną pačius paprasčiausius praktinius klausimus, drįskime paklausti, kokio lygio gali būti tikinčiųjų liturginė kultūra, kai nepriklausomybė skaičiuoja dvidešimtus metus, o Mišios celebruojamos iš pogrindinėje Bažnyčioje parengto Mišiolo vertimo? Šis vertimas kadaise buvo įvykis šalies katalikams, nes leido pereiti prie Mišių liturgijos šventimo nacionaline kalba. Tačiau dabar jis atrodo itin senamadiškas, daugybė sąvokų, pasakymų yra nutolę nuo originalo, tinkami valstietiškam mentalitetui, bet ne nūdienos žmogui. Jau daugiau kaip dešimt metų kalbama apie naujo Mišiolio leidimą, bet nesigirdi jokių viešų svarstymų šiuo klausimu. Nieko nežinome, kokie žmonės darbuojasi prie šio neeilinės svarbos leidinio, kokias jie renkasi vertimų variacijas ir t.t.
Tas pat yra su Liturginių valandų knygomis, nes dabartinis brevijoriaus lietuviškas variantas yra panašesnis į maldaknygę, o ne į Dievo Tautos liturgines valandas. Kaip ir sunkiai suprantama, kodėl iki šiol nepasirodo nauja Mišių skaitinių knyga, juk prelatas Antanas Rubšys Senąjį Testamentą išvertė jau seniai, o Mišių dalyviai turi klausytis vertimo, kurių žodžių reikšmių kartais reikia ieškotis žodynuose. Ar šis sąstingis prisideda prie aukštos liturginės kultūros?
Sena ir nauja
Katalikiškos liturgijos išskirtinis bruožas – jos visuotinumas, kuris reiškia ne unifikaciją, o pagarbą vietos tradicijoms. Liturginė įvairovė, „liturginis pliuralizmas” negriauna Bažnyčios vienumo, kurio pagrindas - Eucharistijos slėpinys. Skirtingos liturginio šventimo tradicijos išreiškia vietinės bendruomenės gyvybingumą, bendradarbiavimą su Šventąja Dvasia, kuri yra pagrindinė liturginio vyksmo veikėja. Kai liturgijos celebrantas ir jos subjektai neatsiveria Dievo Dvasios dvelksmui, jokia forma neišgelbės nuo plokštumos pojūčio.
Pavargusiems nuo liturginės plokštumos tikintiesiems mėgstama priminti sakralumo svarbą, teigiama, kad ją užtikrina lotyniški žodžiai, giesmės, kunigų pozicijos prie altoriaus, tikinčiųjų laikysena ir pan.
Tačiau nieko nėra pavojingesnio krikščionybei kaip pasaulio skirstymas į sacrum (šventybę) ir profanum (kasdienybę). Juk pagoniškoji pasaulėžiūra skirsto daiktus, gestus, vietas, žodžius į sakralius ir profaniškus. Amžinojo Žodžio – Logoso įsikūnijimas yra šio skyrimo paneigimas, nes Dievas įsiterpia į istoriją, vietą, profanišką erdvę. Žmogaus kasdienybė ir buitis tampa pakylėta į liturgijos lygmenį, nes Jėzaus asmenyje Dievas įsijungia į žmogaus gyvenimo tėkmę. Nuo šiol kinta ribos tarp šio ir antgamtinio pasaulio brėžimas. Ji paprasčiausiai išnyksta. Šis pasaulis tampa keliu link pilnatvės, išsipildymo, kurį Jėzus pažadėjo Paskutinėje vakarienėje kalbėdamas apie Dangaus Karalystės puotą.
Kaip pažymi žymus stačiatikių teologas Aleksandras Šmemanas kelis pastaruosius šimtmečius teologų svarstymuose apie liturgiją vyravo šis skirstymas į kasdieniškumą ir antgamtiškumą, profanum ir sacrum. Vietoje to, jis siūlo kalbėti apie „seną” ir „naują”, skyrimą, kuris savas krikščioniškai pasaulėžiūrai. Kristus Apreiškimo knygoje taria: „Štai aš visa darau nauja!” (Apr 21,5). Liturgija yra šio naujumo ženklas. Ji - būsimos šlovės išankstinis ragavimas. Todėl jos kokybė mums yra tokia svarbi ir viršijanti formą. Juk jokia žemiška tikrovė neišsems to naujumo, kuris trykšta iš mūsų eschatologinės vilties, nukreiptos į Karlystės atėjimą.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
"Skubiai atliekamos apeigos, per 15 minučių paaukotos Mišios" - Nėra ką ir pridurti, nebent, kad už tas 15 min konvejerinio "darbo" dar gaunamas nemenkas užmokestis, o kai kyla klausimas apie rezultatyvių sielovadinių institucijų finansavimą - tenka tik išgirsti, kad nėra pinigų...
WWW.TIKIU.LT
Jeigu Tomas puolamas ir išvadinamas nepraustaburniu, tai gerai, tai labai gerai. Tai reiškia, kad jis yra ne pabalintas kapas, pilnas numirėlių kaulų, o gyvas žmogus. Jis yra mąstantis žmogus, o tokie buvo puolami, yra puolami ir bus puolami iki pasaulio pabaigos. Čis labai gerai galioja mūsų senolių principas - kaip radome, taip paliksime. Nes tai Jėzaus situacija - jis buvo išvadintas ne tik nepraustaburniu, bet ir velnio apsėstu. Tik gerai įsimąstykime į tai - Dievo Sūnų pamaldieji žydai apšaukė velnio apsėstu... Taip kad Tomai, kaip sakoma - respect tau.
"Pagaliau kokio grožio liturgijos galima laukti iš kunigo, kuris gyvena su moterimi arba praktikuoja homoseksualumą? Jo liturginiai patarnavimai dvelks pareigos šalčiu, nes jis - nuodėmės vergas." Vieni žmonės yra nusidėjėliai ir dėl to atgailauja. Kiti yra nusidėjėliai, bet to nesupranta. Neteiskite ir nebūsite teisiami. Tradicinėje liturgijoje celebrantas gali būti menko ūgio, silpno balso, prastas pamokslininkas, o vis tiek jo aukojamos mišios turės neįtikėtiną efektą. Tuo tarpu naujojoje liturgijoje viskas trukdo visai kaip tam prastam šokėjui: tai liturginės knygos pasenusios (tarsi jos būtų laikraščiai, kuriuos kasdien keisti reikia), tai kunigai nepakankamai šventi ir per greiti, tai vargonininkas pro šalį traukiantis, tai per brangu. Vis negerai ir negerai, o kada bus gerai? Matyt, tas "naujumas" ne toks ir išganingas. Užuojauta vaikštantiems į Novus ordo ir jas aukojantiems.
Straipsnio pavadinimas neatitinka jo pobūdžio. Tiksliau būtų: " Ach, tu man taip, - tai aš tau taip... .". Oi oi! Per 20metų taip ir neišmokom civilizuotai diskutuoti. Gaila, iš Tomo tikėjausi daugiau.
Aš siūlau išvis griaut pusę bažnyčių, vatikane padaryt vaikų namus ir valgyklas varguoliams, baigt su propaganda ir palikt religiją pačių žmonių apsisprendimui. Tada nekiltų tokių problemų, su gitara ar vargonais grot mišiose :) tik kad be nuolatinės propagandos ir vaikų indoktrinacijos, išnyktumėt..
pritariu komentatoriaus bralgio pozicijai po I dalies. nesvarbu, senamadiska ar naujoviska liturgija, bet kad tik ji butu atlikata oriai, kad joje oriai butu dalyvaujama. pradedant tos liturgijos vadovu -kunigu ar vyskupu ar kitu vadovu, jei tai ne Mišios. Bėda, kad tiek vienoj stovykloj (tardicionalistai), tiek kitoj(charizmatiskai) (aisku, tu ?stovyklu" butu galima ir daugiau priskaiciuoti, bet nebutina) gajus fariziejiskumas ir visos is jo kylancios problemos. Trūksta meilės tiknitiesiems, Bažnyčiai ir Dievui. gerbiu Toma, kad jis kelia šia problema, kaip pasaulietis, iš apačios. ir tegul purkštauja kunigai. jie savo šansa kelti problema ir spręsti praleido...
Primenu Tomo Vilucko str. I dalies pabaigą :
"Sutikime, kad liturgiją skurdina, kai /.../ giedamos giesmės, kurių tekstai neatitinka liturginio vyksmo. Charizminio šlovinimo puoselėtojai turėtų rimčiau pažiūrėti ir į Volskio išsakytą priekaištą dėl naujųjų giesmių tekstų kokybės, kai trūksta teologinio ir biblinio turinio. Tačiau panašių problemų apstu ir sekmadienio sumos repertuare".
Vargonininkas, tingintis pasistengti pataikyti į toną, neturi elementarios profesinės savigarbos. Lygiai taip pat ir kunigas neturi kunigiškos savigarbos, jei nepamoko giedotojų apie liturgiją, leidžia giedoti bet ką ir bet kaip. "Leidžia" ir "pamoko" man nereiškia diktatoriško ultimatumo "daryk taip, kaip aš liepiau", bet suteikimą ar pagilinimą supratimo kas tai yra liturgija. Ir priminimą, kad vargonininko (giedotojų) misija - ne tik papuošti apeigas, bet ir tinkamiausiu būdu prisidėti palaikant, ugdant, stiprinant bendruomenės tikėjimą ir solidarumą.
Bet kartais atrodo, kad ir kunigai patys pasimetę, nežino savo misijos. Kaip vadovaujant netapti visažinančiu vadu, o išlikti artimu broliu, bendrakeleiviu.
Tuoj ikrisime i Tomo kulta??? Na galeu gale, kam kelti klausimus kurie yra akivaizdus. Volskis sau rasineja ir tiek, smogtelejo Tomui, Tomas uzsiplieske ir atrase. ir vel kaip sakoma kova del kovos, o blaivumas kur ? Yra baznycia, yra liturgija yra slovinimas, formu be galo daug. Zmones jas priima arba ne, tai ir viskas, kas priima tridenta sedi te, kas charizmini atsinaujinima sedi ten. teologiniu paaiskiniu nei apologetikos ieskoti nereikia; gyvenimas viska sustato o savo vietas. kas nori kautis tas kaunasi
Jo, p. Viluckui galima kalbėti kas patinka. Jis necenzūruojamas. Bet apie Vilucką - tik geruoju arba labai švelniai. Jis kaip Šventa Karvė :) Jei tik rimčiau prieš plauką, tai tuoj komentaras pašalinamas.
















Dėkoju autoriui už drąsą.Tikintieji jau seniai laukia atvirų diskusijų įvairiais klausimais. Iš pagarbos dalykams, kuriuos neša savimi Bažnyčia jai irgi reikia nuolatinio apsivalymo ir atgailos. Diskusijos jos nesugriaus, greičiau atvirkščiai. Žmogų griauna problemų užgniaužimas savyje ir veda į nusivylimą ir skilimus. Nutylėjimai gimdo veidmainystes.