‚,Man tai nepatiko ... tačiau nepasakiau jam nieko…”, ,,Kaskart, kai siūlydavau prie manęs prisijungti [einant į bažnyčią], kvietimas nebūdavo priimamas, o aš ir neverčiau.“‚, …negalėjau atsiginti abejonių: Ar aš elgiuosi teisingai? Žinoma, svarbu duoti vaikams laisvę, tačiau argi ne tėvų pareiga jiems vadovauti, juos paraginti, ypač, kol šie dar maži?“ – tai mamų, pasiryžusių savo vaikus išauginti tikrais krikščionimis, tačiau ne per prievartą ir nepažeidžiant jų vidinės laisvės, mintys bei būgštavimai. Pasitelkdama šių motinų liudijimus A. M. Zanzucchi toliau savo knygoje „Mano vaikas ir Dievas“ jautriai gilinasi į vaikų religinio ugdymo ypatumus.

Svarstydami, kaip reikėtų supažindinti vaiką su malda, sakramentais ir liturgija, pastebėjome, kokios asmeniškos ir skirtingos gali būti pastarosios patirtys. Remdamasi tuo, noriu pabrėžti:kad ir kokie būtų mūsų metodai bei ketinimai, visuomet privalome būti apdairūs, idant nepradėtume slopinti bei nelanksčiai kontroliuoti laisvos mūsų vaikų vidinio gyvenimo išraiškos, kuri atsiskleidžia ir vystosi pamažu. Štai keletas patirčių, kurios, manau, tai parodo.

,,Abu mano vaikai priėjo Pirmosios komunijos. Jiems tai buvo santykio su Dievu gilinimas – ne akimirksnio, praeinanti patirtis, tačiau besitęsianti. Galbūt tą lėmė mūsų pasiruošimas. Kiekviena proga stengdavausi savo vaikams parodyti kasdien priimamos Komunijos poveikį mano vidiniam gyvenimui bei išoriniam elgesiui. Žingsnelis po žingsnelio jie pradėjo suvokti ryšį tarp Eucharistijos ir mano elgsenos. Nors kol kas jie dar nejaučia poreikio priimti Komuniją kasdien, tačiau noriai lanko sekmadienio Mišias ir, žinoma, gauna Komuniją. Sakyčiau, kad jiems atrodo beprasmiška eiti į Mišias ir nepriimti Komunijos. Tačiau kas dėl Mišių šiokiadieniais – tai atsitinka tik ypatingomis progomis – gimtadienio ar kokios sukakties – kada eiti į Bažnyčią, atrodo, savaime suprantama. Kitais atvejais jie nejaučia poreikio. Kaskart, kai siūlydavau prie manęs prisijungti, kvietimas nebūdavo priimamas, o aš ir neverčiau.

Kartą Didįjį ketvirtadienį rengėmės eiti į Mišias. Buvo šalta ir lijo. Kadangi mano viena vyriausių dukterų iš devynių mūsų vaikų eiti neketino (tuo metu jai buvo didžiojo maišto periodas), paprašiau ją likti namuose ir prižiūrėti mažiausiąjį. Kai buvome su likusiais beišeiną, mano sūnus Markas, matydamas pasiliekančią seserį, o gal norėdamas išvengti nemalonaus oro, tarė: ‘Žinai, aš taip pat beveik norėčiau likti namuose!’ Man tai nepatiko, ypač dėl to, jog jaučiau, kad tai buvo jo sesers negatyvaus elgesio mėgdžiojimas. Tačiau nepasakiau jam nieko ir palikau namuose. Vėliau, beveik įpusėjus Mišioms, visas šlapias ir purvinas, jis atėjo į bažnyčią. Tačiau prisijungęs prie mūsų, berniukas pastebėjo, kad trūksta vienos jo jaunesniųjų sesučių – Reginos, kuri norėjo eiti į Mišias, tačiau stabtelėjo pakeliui, norėdama pasikviesti draugę. Galbūt ji užsimiršo ir nepastebėjo, kaip prabėgo laikas. Tada Markas išpuolė iš bažnyčios ir grįžo po penketo minučių dar šlapesnis, tačiau vedinas sesute. “

---

,,Buvo Didžiosios savaitės trečiadienis, ir mes rengėmės vykti per Velykas pas gimines. Su sūnumi išsiskyrėme prie kirpyklos, kur aš turėjau eiti pas savo nuolatinę kirpėją. Sutarėme dvyliktą susitikti prie Katedros. Eidama per gatvę, išvydau jį jau belūkuriuojantį manęs prie bažnyčios.

– Aš einu į Mišias. Jos tuoj prasidės. Jei norėtum eiti drauge su manimi, galėtum atlikti velykinę išpažintį, – tariau.

– Ne… Nemanau, kad to norėčiau. Verčiau eisiu išpažinties senelio parapijoje, – paprieštaravo berniukas.

– Gerai, – atsakiau jam truputį nepatenkinta, tačiau stengdamasi nerodyti savo jausmų. – Pasivaikščiok aplink kokį pusvalandį, kol be penkiolikos pirma pro šalį važiuos tėtis ir mus paims.

Nusišypsojau jam ir nuėjau bažnyčion. Bandydama susikaupti, negalėjau atsiginti abejonių, kurias jau buvau anksčiau įveikusi tūkstantį kartų, tačiau kurios vis tiek nesiliaudavo kankinusios. ‘Ar aš elgiuosi teisingai? Žinoma, svarbu duoti vaikams laisvę, tačiau argi ne tėvų pareiga jiems vadovauti, juos paraginti, ypač, kol šie dar maži?’ Galiausiai priėjau prie įprastinės išvados – Dieve, jeigu aš padariau klaidą, prašau, ištaisyk ją. Juk tu valdai situaciją.

Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį nuėjau į pamaldas savo tėvo parapijoje. Visi mano sūnaus amžiaus vaikai, su kuriais jis žaidė per dieną , vakare patarnavo prie altoriaus. Tačiau vos tik jie paliko kiemą, berniukas nuėjo tiesiai namo žiūrėti televizoriaus.

Šeštadienį jis netikėtai paklausė:

– Kada šįvakar eisi į bažnyčią?

– Šįvakar Mišių nebus. Šiemet kunigas Vidurnakčio Mišių neaukos. Bus tik giedamos atgailos psalmės ir nuo septintos iki devintos klausomos išpažintys.

Kaip tik prieš pat aštuonias prasidėjo sūnaus labai mėgstama televizijos laida. Tačiau jis nuskubėjo į savo kambarį, susišukavo ir persirengė. Po keleto minučių berniukas nubildėjo laiptais žemyn, sakydamas, jog išeinąs į bažnyčią ir kad pasimatysime vėliau. Kai berniukas grįžo namo, jo veidas švietė, o akys spinduliavo. ‘Nupirkau jums visiems kai ką parduotuvėje’, – tarė jis, išsitraukdamas smulkių ledinukų maišelį ir išpildamas ne mažiau kaip svarą vaisinių saldainių, kuriuos jis nupirko už grąžą, laikytą kišenėje. Vėliau, ruošiantis miegoti, mes likome dviese akis į akį.

– Mamyte, viskas buvo kitaip. Aš tikrai laimingas, – pratrūko jis. – Aš vėl esu su Jėzumi. Tu gi žinai, kad aš ilgą laiką buvau nusigręžęs nuo jo. Netgi kai anksčiau eidavau išpažinties, bandydavau save apgauti sakydamas: tai – ne nuodėmė, tai nesvarbu… Aš negražiai kalbėdavau, kaip kai kurie mano draugai ir bandydavau save įtikinti, jog tai buvo niekis. Aš pykdavausi ir mušdavausi su savo draugais, o po to sakydavau sau, jog esu teisus. Dabar aš iš tiesų atlikau gerą išpažintį: pasakiau viską ir jaučiuosi taip gerai!

Matote, kokia svarbi buvo jam ši patirtis. Kadangi jis atliko gilų savo sąžinės ištyrimą. Argi ano trečiadienio išpažintis būtų turėjusi tokį pat poveikį? Aš taip tikrai nemanau.“

...

„Visą savaitę lankiausi mažoje vienuolių ordino, kurio kunigus pažinojau, koplyčioje. Kadangi šalia buvo žaidimų aikštelė, pasiimdavau savo mažąjį sūnų drauge – taigi jis galėdavo truputį pažaisti lauke. Kai buvau bažnyčioje, bendruomenės kunigas, kurį labai gerai pažinojome, pastebėjo žaidžiantį berniuką.

– Labas. Ką čia veiki?

– Žaidžiu.

– O kur tavo mamytė?

– Mišiose.

– O kaipgi tu nėjai su ja?

– Nenorėjau. Geriau pažaisiu lauke.

– O ką tau mama dėl to sako?

– Nieko.

Ir berniukas sau žaidė toliau.

–Tačiau, – neatlyžo kunigas, – jeigu tu nesi linkęs sekmadienį eiti į Mišias, ar tavo mamytė taip pat nieko nesako?

– Kaip tai! – sušuko pasipiktinęs berniukas, – sekmadienį aš esu linkęs eiti į Mišias.

Iš A.M.Zanzucchi „My Child and God“ vertė J.Ž.