Kovo 14 d. minime vienos žymiausų mūsų laikų dvasinės figūros, tarptautinio Fokoliarų judėjimo įkūrėjos, Chiaros Lubich (1920-2008)  antrąsias mirties metines. Šia proga publikuojame dar 1979 m. jos parengtą Evangelijos ištraukos komentarą.

Kiek kartų gyvenime būna, kad norėtum atsiremti į ištiestą kieno nors ranką, tačiau kartu suvoki, kad joks žmogus nepajėgs tavo situacijos išspręsti! Tokiais momentais nesąmoningai kreipiesi į Kažką, kuris neįmanomus dalykus padaro įmanomus. Tas Kažkas turi vardą: tai – Jėzus.

Paklausyk, ką Jis tau sako: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: 'Persikelk iš čia į tenai', ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17,20).

Akivaizdu, kad pasakymo „perkelti kalnus“ nereikia suprasti pažodžiui. Niekada Jėzus nežadėjo savo mokiniams jokių ypatingų galių, leidžiančių daryti įspūdingus stebuklus, kuriais stulbintų minias. Peržvelgęs visą Bažnyčios istoriją, nerasi nė vieno šventojo – kiek man žinoma – kuris savo tikėjimu būtų kalnus kilnojęs. Pasakymas „perkelti kalnus“ yra hiperbolė, t. y., sąmoningai paryškintas posakis, siekiant mokiniams į galvą įdėti mintį, kad turint tikėjimą nėra nieko neįmanomo.

Išties kiekvienas Jėzaus stebuklas, padarytas tiesiogiai ar per mokinius, buvo daromas vardan Dievo Karalystės, Evangelijos arba vardan žmonių išganymo. Kalnų kilnojimas niekaip tam nepasitarnautų.

Palyginimas su „garstyčios grūdeliu“ nurodo į tai, kad Jėzus iš tavęs reikalauja ne didesnio ar mažesnio, bet autentiško tikėjimo. Tokio tikėjimo bruožas yra besąlygiškas pasitikėjimas Dievu, o ne savo sugebėjimais.

Jei tau iškyla tikėjimo abejonių, reiškia, tavo pasitikėjimas Dievu dar nėra tikras: tavo tikėjimas yra arba silpnas arba mažai veiksmingas, jis vis dar remiasi tavo jėgomis ir žmogiška logika.

Tuo tarpu, kas visiškai pasitiki Dievu, leidžia Jam veikti, o... Dievui nėra negalimų dalykų.

Tikėjimas, kurio Jėzus reikalauja iš mokinių, yra būtent tokia visiško pasitikėjimo laikysena, leidžianti Dievui apreikšti savo galią.

Šis kalnus perkelti gebantis tikėjimas nėra duotas vien išskirtiniams asmenims. Jis įmanomas ir privalomas visiems tikintiesiems.

Manoma, kad šiuos žodžius Jėzus pasakė prieš išsiųsdamas mokinius į misijas.

Galima greitai nusiminti ir prarasti drąsą, žinant, kad esi maža, nepasiruošusi kaimenė, neturinti ypatingų talentų, kai tenka stotis prieš gausias minias ir skelbti joms Evangelijos tiesą.

Galima greitai prarasti ryžtą, susidūrus su žmonėmis, kuriuos domina viskas, išskyrus Dievo karalystė.

Užduotis atrodo neįmanoma.

Būtent tuomet Jėzus užtikrina savuosius, kad tikėjimu jie „perkels“ pasaulio apatijos ir abejingumo „kalnus“.

Jei turės tikėjimą, jiems nebus nieko neįmanomo.

Šį sakinį galima pritaikyti ir visoms kitoms gyvenimo situacijoms, susijusioms su Evangelijos sklaida ir žmonių išganymu.

Kartais neįveikiamų sunkumų akivaizdoje gali kilti pagunda nesikreipti pagalbos net į Dievą. Žmogiška logika juk sufleruoja: kam to reikia, vis tiek nepadės.

Jėzus ragina nepasiduoti tokioms mintims ir su pasitikėjimu kreiptis į Dievą. Jis ras būdą kaip patenkinti prašymą.

Taip atsitiko ir Lelai.

Jau keletą mėnesių ji naujame darbe, kurį kupina gražiausių lūkesčių pradėjo Belgijoje tarp flamandų. Tačiau dabar ji nusiminusi, jos širdy – baisi vienatvė.

Rodos, jog tarp jos ir kitų merginų, su kuriomis dirbo ir gyveno, išaugo neperžengiama siena.

Jautėsi izoliuota, visiškai svetima žmonėms, kuriems norėjo vien su meile tarnauti.

Visa tai dėlto, kad privalo kalbėti kalba, kuri nėra gimtoji nei jai pačiai, nei žmonėms, su kuriais bendrauja. Buvo girdėjusi, kad Belgijoje kalbama prancūziškai, tad šią kalbą ir išmoko. Tačiau susidūrusi su šia tauta greit suprato, jog flamandai prancūzų mokosi tik mokykloje ir vartoja šią kalbą labai nenoriai.

Daug kartų mėgino perkelti tą atskirties kalną, atitolinusį ją nuo aplinkinių, tačiau nesėkmingai. Ką galėtų dėl jų padaryti?

Lelai vis dar stovėjo akyse liūdnas bendradarbės Godelièvos veidas. Tą vakarą ji nuėjo į savo kambarį nepalietusi vakarienės.

Lela nusekė iš paskos, tačiau atsidūrusi prie jos durų sustojo, pristigo drąsos ir ryžto. Norėjo pasibelsti... tačiau ką pasakyti, kad ją suprastų? Stovėjo ten porą sekundžių, paskui eilinį kartą pasidavė.

Kitą rytą nuėjusi į Bažnyčią atsisėdo gale, paskutinėje eilėje. Veidą paslėpė rankomis, kad niekas nematytų jos ašarų. Čia vienintelė vieta, kur nebuvo reikalinga jokia kita kalba, kur iš viso nereikėjo nieko aiškinti, nes čia Esantis, supranta anapus žodžių. Neabejodama šiuo supratimu, ji drąsiai ir skaudama širdimi paklausė Jėzaus: „Kodėl negaliu pasidalyti su kitom merginom jų skausmu ir pasakyti joms tuos pačius žodžius, kuriuos tu man leidai suprasti, kai radau Tave, tai yra, kad kiekvienas skausmas yra meilė?“

Žvelgė į tabernakulį tarsi laukdama atsakymo iš To, kuris apšvietė kiekvieną jos gyvenimo tamsą.

Nuleidusi žvilgsnį ant tos dienos Evangelijos perskaitė: „Būkite drąsūs – tikėkite – aš nugalėjau pasaulį!“ (plg. Jn 16,33). Tie žodžiai buvo tarsi balzamas Lelos sielai, ją užliejo didžiulė ramybė.

Grįžusi namo pusryčiauti, sutiko Anj, merginą, kuri palaiko švarą tuose namuose. Pasisveikino ir drauge nuėjo iki podėlio. Paskui nieko nesakydama, padėjo jai ruošti pusryčius.

Iš kambario pirmoji nusileido Godelièva. Užsuko į virtuvę ieškodama kavos, paskubom, kad tik nieko nesutiktų. Tačiau staiga sustojo: Lelos ramybė palietė jos sielą stipriau už bet kokį žodį.

Tą vakarą, pakeliui į namus, Godelièva dviračiu pasivijo Lelą ir, stengdamasi kalbėti taip, kad ši galėtų ją suprasti, pasakė: „Tavo žodžiai nereikalingi; šiandien tavo gyvenimas man pasakė: „Mylėk ir tu!’”

Kalnas buvo nukeltas.

(1979 m. rugsėjis)