Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'...

Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį'.

Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“

Kiti skaitiniai: Joz 5, 9–12; Ps 33, 2–7; 2 Kor 5, 17–21

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Šis palyginimas dar yra vadinamas ir gailestingojo tėvo palyginimu, nes jo centre yra tėvas, kupinas gailestingumo. Neabejotinai šis palyginimas mums byloja ir apie Dangaus Tėvą.  

Jėzaus pasiklausyti rinkdavosi muitininkai bei įvairūs nusidėjėliai, tačiau fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėjo ir vertino tai neigiamai. Jėzus nesigynė, kad jis bendrauja su tais žmonėmis, kad Jis su jais valgo prie vieno stalo. Šitaip Jis elgėsi todėl, jog norėjo visiems akivaizdžiai parodyti, kad Jis „atėjo ieškoti pražuvėlių“, troško parodyti, jog Dievas visada yra pasiruošęs būti gailestingu ir atlaidžiu. Kristus teigia, kad būtent tokio Dievo žmogus stokoja ir būtent tokio Dievo žmogui reikia labiausiai. Dievo, kuris negąsdina, bet Dievo, kuris apglėbia žmogų savo mylinčiomis rankomis ir kuriam sugrįžtantis nusidėjėlis yra tikras džiaugsmas. Todėl kaip atsaką visiems murmantiems, Jėzus pasako šį palyginimą.   

Muitininkai ir nusidėjėliai simbolizuoja sūnų palaidūną, kuris padarė nuodėmę nusigręždamas nuo tėvo ir jį palikdamas. Kiekvienas nusigręžimas nuo Dievo užsibaigia pralaimėjimu ir sielvartu. Žmogui pažinusiam Dievą ir nuo Jo nusigręžusiam, negali būti gera. Kai sūnus palaidūnas suvokė savąją tragediją, jis nusprendė sugrįžti atgal pas tėvą. Jis žinojo, kad pas tėvą jam bus kur kas geriau. Tuo tarpu tėvas nekantriai laukė sūnaus sugrįžimo ir neslėpė savojo džiaugsmo, kuomet sūnus sugrįžo. Nepaisant visko, tėvas ir toliau sūnų labai mylėjo. Ir priėmė jį ne kaip palaidūną, bet kaip sūnų. Išpuošė jį, kad visi žinotų, jog šis yra jo mylimas sūnus. Dievui taipogi svarbiausia yra tai, kad nusidėjėlis pas Jį sugrįžta. Ir visai nesvarbu, kokios jis grįžta būklės.    

Išties stebinantis yra tėvo gailestingumas sūnui palaidūnui. Kažin ar būdami tėvo vietoje, mes pasielgtume taip pat? O galbūt apskritai tokioje situacijoje būtume linkę elgtis kaip kitas tėvo sūnus – reikšdami nepasitenkinimą bei prieštaravimus. Tačiau bet kuriuo atveju, mes turime atsiminti tai, jog Dievas laukia kiekvieno nusidėjėlio sugrįžimo, o visų pirma – atsivertimo. Dievas kviečia ir po atsivertimo nesustoti bei gyventi meile ir džiaugsmu. Juk galutinis Dievo žodis nusidėjėliui – tai atleidimas, o galutinis Dievo veiksmas tokiam žmogui – priglaudimas jo prie savęs.

Bernardinai.lt