2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (Laetare) Lk 15, 1–3. 11–32 „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“

2010-03-14
Rubrikose: Religija » Evangelijos komentaras 

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'...

Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį'.

Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“

Kiti skaitiniai: Joz 5, 9–12; Ps 33, 2–7; 2 Kor 5, 17–21


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Šis palyginimas dar yra vadinamas ir gailestingojo tėvo palyginimu, nes jo centre yra tėvas, kupinas gailestingumo. Neabejotinai šis palyginimas mums byloja ir apie Dangaus Tėvą.  

Jėzaus pasiklausyti rinkdavosi muitininkai bei įvairūs nusidėjėliai, tačiau fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėjo ir vertino tai neigiamai. Jėzus nesigynė, kad jis bendrauja su tais žmonėmis, kad Jis su jais valgo prie vieno stalo. Šitaip Jis elgėsi todėl, jog norėjo visiems akivaizdžiai parodyti, kad Jis „atėjo ieškoti pražuvėlių“, troško parodyti, jog Dievas visada yra pasiruošęs būti gailestingu ir atlaidžiu. Kristus teigia, kad būtent tokio Dievo žmogus stokoja ir būtent tokio Dievo žmogui reikia labiausiai. Dievo, kuris negąsdina, bet Dievo, kuris apglėbia žmogų savo mylinčiomis rankomis ir kuriam sugrįžtantis nusidėjėlis yra tikras džiaugsmas. Todėl kaip atsaką visiems murmantiems, Jėzus pasako šį palyginimą.   

Muitininkai ir nusidėjėliai simbolizuoja sūnų palaidūną, kuris padarė nuodėmę nusigręždamas nuo tėvo ir jį palikdamas. Kiekvienas nusigręžimas nuo Dievo užsibaigia pralaimėjimu ir sielvartu. Žmogui pažinusiam Dievą ir nuo Jo nusigręžusiam, negali būti gera. Kai sūnus palaidūnas suvokė savąją tragediją, jis nusprendė sugrįžti atgal pas tėvą. Jis žinojo, kad pas tėvą jam bus kur kas geriau. Tuo tarpu tėvas nekantriai laukė sūnaus sugrįžimo ir neslėpė savojo džiaugsmo, kuomet sūnus sugrįžo. Nepaisant visko, tėvas ir toliau sūnų labai mylėjo. Ir priėmė jį ne kaip palaidūną, bet kaip sūnų. Išpuošė jį, kad visi žinotų, jog šis yra jo mylimas sūnus. Dievui taipogi svarbiausia yra tai, kad nusidėjėlis pas Jį sugrįžta. Ir visai nesvarbu, kokios jis grįžta būklės.    

Išties stebinantis yra tėvo gailestingumas sūnui palaidūnui. Kažin ar būdami tėvo vietoje, mes pasielgtume taip pat? O galbūt apskritai tokioje situacijoje būtume linkę elgtis kaip kitas tėvo sūnus – reikšdami nepasitenkinimą bei prieštaravimus. Tačiau bet kuriuo atveju, mes turime atsiminti tai, jog Dievas laukia kiekvieno nusidėjėlio sugrįžimo, o visų pirma – atsivertimo. Dievas kviečia ir po atsivertimo nesustoti bei gyventi meile ir džiaugsmu. Juk galutinis Dievo žodis nusidėjėliui – tai atleidimas, o galutinis Dievo veiksmas tokiam žmogui – priglaudimas jo prie savęs.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

Roma 2010-03-14 23:56

Sacerdote E

:) Juk čia tam skirta skiltis. Be to, juk ne kunigas čia centras, o Kristus? Ar nesutinkate? O dėl proto šviesos ir išminties - nesiginčysiu, jų reikia visiems! Tai jūs pakomentuokit ne mane, o skaitinį: ))))) Geros savaitės ir jums :)

Beje, nespaudžiu iš savęs pagal užsakymą - savaitę komentuoju, o metus tyliu. Kai yra žodžių - sakau, kai nėra - tyliu. Esu laisva laisvos šalies pilietė. Dar daugiau, esu Dievo vaikas. Kurį laisvė tik puošia:) Nors planavau link Velykų vis daugiau patylėti. Bet ką tie mūsų planai prieš Viešpaties:)

Sacerdote E 2010-03-14 22:48

Su visa pagarba Romai, bet... Miela, Roma - skaitykite GN bei Evangelijos komentarus kelis arba keliolika kartu, nes Jus vis kazkaip "ne i tema" (atsiprasau uz netaisyklinga issireiskima) ir prasykite is Dievo kuo dazniau PROTO SVIESOS bei ISMINTIES!!! Skaitydamas Jusu "komentarus" vis pagalvoju, gal Jus kuri laika nebekomentuokit arba pries tai darydama eilini karta geriau ir idemiau skaitykite tai, kas yra parasyta. Pastaraja savaite atkreipiau demesi, kad nei vienas kunigo komentaras taip Jums ir netiko... Jus vis kazkaip isryskindavote tai, ko kunigas net neminedavo arba sureiksmindavote ta minti ir laikete ja "pagrindine/vedamaja", kuri tikrai nebuvo "pagrindine/vedamoji". Gerai, kad bandote dalintis savo mintimis komentuodama, bet vis pritruksta elementariu ir akivaizdziu dalyku - elementaraus ir akivaizdaus supratimo. Nepykit, tiesiog susimastykit... Dekoju uz supratima! Ir linkiu Jums Dievo palaimos... (jau ne pirma karta).

P.S. Manasis komentaras galbut ir subjektyvus, taciau jei Jus idemiai skaitysite si komentara ir Jums skirtas pastabas - nebus sunku atspeti, kas esu ir kodel taip drasiai Jums parasiau! ;) Geros ateinancios savaites ir kuo didesnio supratimo! :)))

JKD 2010-03-14 22:08

Kaip gražiai piktasis naudojasi Roma. Ar pastebite?

Roma 2010-03-14 13:36

Vyresnėlis sūnus - tai žmogaus dvasinės tėvystės prototipas. Jis niekaip negali suprasti, kad yra toks pat nusidėjėlis kaip jaunėlis. Kad dvasine prasme yra tik jaunėlio brolis.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (4)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.