Nuodėmė

„Kvailiai tyčiojasi iš aukos už nuodėmę, o dori žmonės patiria Dievo malonę“ (Pat 14, 9).

„Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).

„Žmogaus Sūnus turi galią žemėje atleisti nuodėmes“ (Mt 9, 6).

„Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje“ (Mk 1, 5).

„Ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“ (Lk 11, 4).

„O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' “(Lk 18, 13). 

Būtent tai! Tai išganymo slėpinys. Muitininkas atėjo į tokią vietą, kur jis nebijojo pripažinti esąs nusidėjėlis. Tai - ypatinga malonės akimirka. Didžioji dalis mano kartos manėsi galinti patekti į šventų švenčiausiąją šventyklos vietą (kartu su fariziejumi), kartu su visomis taisyklėmis, nurodymais ir religinėmis praktikomis, kurios turėtų užtikrinti, kad mes niekad „nebeįpulsime“ į nuodėmę. Tas įsitikinimas - tarsi receptas nesėkmei. Metai iš metų desperatiškai mėginau įsikibti į šią nuostatą, nežinodamas, kad visų pirma ten nepriklausau. Tas kelias nuo fariziejiško nusiteikimo iki muitininko - ilgas, tačiau, laimė, gyvenimas mus priverčia leistis į šią kelionę.

Šventumas, kad ir kaip mes jį suprantame, reiškia, jog aš ėmiau suvokti, kad esu didesnis nusidėjėlis, nei kada nors maniau esąs. Stoviu priešais stiprų šviesos šaltinį. Kadangi einu į šviesą, tad pastebiu vis daugiau dulkių apnašų ant savo švarko. Kuo labiau artėju prie Dievo, tuo akivaizdesnės darosi mano nuodėmės. Buvo laikotarpis ankstesniame mano gyvenimo etape, kai atėjau prie klausyklos pareikšti, kad neturiu nuodėmų, kurias galėčiau išpažinti, ir tik patvirtinti savo buvimą, tad paminėjau keletą dalykų „iš savo praeities". Dabar tik nusišypsau iš to, tačiau nesmerkiu, kadangi tuo metu toks buvau. Mane stiprina viltis, jog turiu ką pasakyti, kai dabar stoviu Viešpaties akivaizdoje, ir mano gyvenimo paveikslas yra visiškai atidengtas priešais jį.

Nuodėmė yra veikiau nuostata nei veiksmas. Vienas geras poelgis dar nereiškia, kad aš esu geras žmogus. Nuodėmė – tai išdidumas, nežabotas ego, savanoriškai sukeltas maištas, skatinantis iškelti save aukščiau už Dievą ir kitus, tenkinti poreikius kito sąskaita. Nuodėmė padaro mane mirties bendrininku ir mano paties, ir aplinkinių atžvilgiu. Jėzus atėjo, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume. Nuodėmė iškelia mane virš visko ir padaro mane mano būties centru.

Daryti

Tarp savo nuodėmių suvokimo ir buvimo skrupulingam ar kaltam yra sveika pusiausvyra. Pripažinti nuodėmę yra priimti tiesą; jei Dievas būtų norėjęs liberalios, visa leidžiančios visuomenės, jis būtų davęs mums dešimt patarimų - vietoj dešimties įsakymų.

Kai aš švenčiu Eucharistiją, įdomu, kad vartoju vienaskaitos pirmąjį asmenį tik trimis atvejais: Prisipažįstu... Esu kaltas...Viešpatie, nesu vertas. Visose kitose Mišių dalyse vartojama daugiskaita, tačiau, kai ateina nuodėmės eilė, aš turiu kalbėti tik už save ir kitus palikti vienus.

Mišių pradžioje prisimenu nuodėmes; Komunijos metu sakau - „Tai - Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“.  Čia mes kalbame apie nuodėmę, ne apie šventumą, ir svarbu, kad Jėzus buvo pasmerktas, nes „valgė su muitininkais ir nusidėjėliais“ (Mk 2, 16). Jau paminėjau anksčiau, jog kelionė iš šventų švenčiausios šventyklos vietos žemyn iki šventyklos prieangio, kur yra muitininkas, gali būti ilga. Yra mano gyvenimo tarpsnių, dėl kurių neabejoju, kad būta judėjimo šia kryptimi.

Ar tu dabar aiškiau suvoki, jog esi nusidėjėlis, nei kad tau atrodė prieš keletą metų? Kalbu apie savo silpnumo ir bejėgiškumo suvokimą ir pripažinimą, o ne apie didesnį nuodėmių skaičiaus užfiksavimą.

Gyvenimas juda į priekį, ir aš turėčiau būti vis mažiau pasiryžęs mesti pirmąjį akmenį...

Sakyti

Neapmaudauk dėl nedorėlių,

nepavydėk tiems, kurie daro pikta.

Juk jie veikiai išnyks kaip žolė

ir nuvys kaip vešlūs augalai.

Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, –

gyvensi krašte ir būsi saugus.

Džiaukis iš širdies Viešpačiu,

ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.

Pavesk Viešpačiui savo kelią,

pasitikėk juo, ir jis padės.

Tavo dorumą jis nušvies kaip dienos šviesą,

o tavo teisingumą padarys

kaip vidudienį (Ps 37, 1-6).

Ištrauka iš Jack Mc Ardle SS CC knygos „On the Road to Ressurrection“, 2004.

Vertė Dalia Žemaitytė