Pasakyta daug įsimintinų kalbų. Jose nebuvo nė vienos dviprasmiškos minties ar mūsų oratorių pamėgtų sarkazmų. Tai buvo valstybės politikų kalbos, kurios papildomai sustiprino šventinę nuotaiką. Kaip  ir mojuojančių trispalvėmis gausus žmonių būrys. Bet pasigedau mūsų vadovų kalbose nuoseklaus istorinio kelio į Nepriklausomybę apžvalgos. Iš Lietuvos vadovų kalbų buvo galima suprasti, kad tautos atgimimas prasidėjo tik 1988 metais atsiradus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, kurios idėjos žaibiškai pasklido Lietuvoje. Taip ir buvo, bet joms rasti terpę mūsų sąmonėje reikėjo, kad pati sąmonė būtų paruošta jų priėmimui. Kokie gi veiksniai turėjo lemiamos įtakos mūsų mąstysenai, kuri taip emocingai priėmė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasiūlytas idėjas? Man regis, jų buvo ne  vienas. Tai dar neišblėsę atmintyje prisiminimai apie tarpukario Nepriklausomą Lietuvą, jos okupaciją, apie išvežtus į Sibirą tautiečius, apie geležinį KGB kumštį, kuris trenkdavo kiekvienam, mąstančiam ne pagal LKP nurodymus.

Atskirai reikia pabrėžti  mūsų partizanų pasišventimą kovoti dėl Lietuvos laisvės. Vertėjo priminti visiems, kad partizanauti išėjo geriausias kaimo jaunimas, jo žiedas. Išėjo... ir padėjo savo galvas Lietuvos miškuose, nuoširdžiai tikėdami politikų kalbomis, kad amerikonai ateis iki artimiausių Kalėdų, vėliausiai iki Velykų. Neatėjo, nes to ir neplanavo. Lietuvos politikai iš užjūrio palaikė partizanų kovą, žinodami, kad partizanų laukia tik mirtis, bet ne laisvė. O nušauti jauni partizanai buvo guldomi miestelių aikštėse stribų patyčioms. Geriausi ir doriausi jaunuoliai žuvo, jų artimieji atsidūrė Sibire. Tuo tarpu partizanus myriop siuntę politikai neprarado nė plauko nuo savo galvų. Dabar, minint Nepriklausomybės dvidešimtmetį, derėjo prisiminti visus žuvusius partizanus, pabrėžti jų kovos įtaką kiekvieno lietuvio sąmonei ir juos pagerbti  bent jau tylos minute. To pasigedau. Kaip pasigedau ir užuominų, kad lietuvių sąmonę labai veikė tokios radijo  stotys kaip „Amerikos balsas“, o ypač „Laisvės radijas“. Šios dvi stotys neleisdavo mums tapti ideologiškai iškastruotais TSRS piliečiais. Mūsų oratoriams patiems reikėjo paminėti „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ ir tuometinius disidentus. Ačiū Rusijos šviesuoliui Sergejui Kovaliovui – jis ištaisė mūsų vadovų klaidas.

Visa tai įvertinus man neatrodo, kad Sąjūdis atsirado  iš niekur, garsiam politikui kaip kokiam iliuzionistui mostelėjus burtų lazdele. Sąjūdis gimė tada, kai mūsų visų sąmonė jau buvo paruošta jam gimti. Tik tada ištartas žodis tapo kolektyviniu visuomenės veiksmu.

Pasigedau ir Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės išminties. Ji nesutiko perskaityti posėdyje pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidento, nūnai kovojančio su labai sunkia liga, Algirdo Brazausko  sveikinimo laiško. Motyvai: Prezidentas Valdas Adamkus taip pat nesveikins posėdžio. Bet Prezidentas Algirdas Brazauskas neatvyko į posėdį vien dėl to, kad jo jėgos jau baigiasi, o ne dėl kokių nors politinių priežasčių. Galbūt tai jau paskutinis jo žodis šioje žemėje. Bet  žymiai krikščionių demokratų veikėjai Irenai Degutienei politinis nepakantumas yra nepalyginamai svarbiau už elementarų padorumą. Jo nestokoja eilinė   kataliko šeima, bet tokio padorumo šiuo atveju labai trūko Seimo Pirmininkei.