Turime sugrąžinti slėpinio prasmę mūsų laikams. B. Paskalis nubrėžė skirtumą tarp slėpinio ir problemos: skirtumą, kurį mūsų laikų žmonės siekia pamiršti. Problema – tai kliūtis, mįslė, kuri, vos jai iškilus, gali būti įvardyta ir išspręsta. Slėpinys nuo problemos skiriasi iš esmės. Slėpinys yra už mūsų suvokimo ribų ir per daug neaprėpiamas mūsų protui, negalime jo suprasti. Galime pasigilinti ar galiausiai beveik prie jo priprasti, tačiau slėpinio niekada nesugebėsime perprasti nei išsiaiškinti iki galo.

Šiuolaikiniams žmonėms slėpinys  ne itin patinka, nes jis iškelia į dienos šviesą mūsų ribotumus. Mintis, kad gali būti kažkas už mūsų suvokimo ar žmogiškos vaizduotės ribų, masina, tačiau tuo pat metu sumenkina mus – slėpinys iš tiesų mus grąžina į mūsų vietą, o ta vieta toli gražu nėra centrinė. Mokslas čia suvaidino didelį vaidmenį, nes atskleidė „paslaptis“, kurios iš tiesų tik atrodė paslaptys išoriškai. Išspręsdamas visą seriją problemų, pasistūmėjo už žmogiško suvokimo ribų.

Kančios, o ypač nesėkmių akivaizdoje mes susiduriame su slėpiniu. Šios dvi realybės yra rūstūs, tačiau autentiški mokytojai kelyje Dievo link, be kurio neliktų nieko kito, tik pasinerti į kartėlį ir pyktį. Šios dvi gyvenimo patirtys iškelia esminių klausimų, suteikia mums naują matymą ir taip paskatina mus atsikratyti nevilties ir ieškoti, kol randame prasmę. Kančia ir skausmas, pasiekę mus kaip nekviesti svečiai, gali, jei bus tinkamai priimti, tapti gerais mūsų draugais.

---

Jaučiuosi kaip piligrimas, einantis gyvenimo keliu, ir retsykiais pagalvoju, kad „nežinojimo“ debesyje slypi spiralė, iš kurios sklinda šviesos spindulys, galintis sušildyti mano širdį ir apšviesti mano protą.

Kartais šis piligrimo kelias nėra lengvas. Išties, kol ieškau, kaip jį įveikti, jis gali pasirodyti itin sunkus ir įpareigojantis. Tuomet įsiklausau į žodžius: „Jei nori būti mano mokinys, pasiimk savo kryžių ir eik paskui mane.“ Tada suvokiu, jog negaliu pasiekti kelionės tikslo, neužkopęs į kalną, kurio vardas – Kalvarija.

Kryžius yra mano gyvenimo dalis. Skausmas ir nerimas neatsiejami nuo žmogiškos būties, tačiau būtina, kad juos suvokčiau kaip savo tarnystės dalį.

Vieną dieną popiežiaus Pauliaus VI buvau pakviestas į pietus. Viešnagės metu vienas iš ten buvusių kunigų nusivedė mane į koplyčią ir parodė Nukryžiuotąjį, sukurtą ir padovanotą Šventajam Tėvui, kai šis buvo Milano arkivyskupas. Nukryžiuotasis neturėjo erškėčių vainiko. Kai Paulius VI paklausė apie tai autoriaus, šis atsakė: „Viešpats erškėčių karūną uždėjo ant Milano arkivyskupo galvos.“ Kai Paulius VI tapo Milano arkivyskupu, jis nuėmė erškėčių vainiką nuo Viešpaties galvos ir užsidėjo pats.

Ką religiniai simboliai, sakramentai reiškia tau ir man? Nieko kito, išskyrus tai, kad jie yra ženklai, nurodantys į slėpinį, – tai tam tikras įėjimas į paslaptį. Jie kaip atskaitos taškai mūsų ieškojimui, neturinčiam pabaigos – jis niekad nebus užbaigtas nei Bažnyčios, nei mūsų, kaip atskirų žmonių. Viena iš šiandienių Bažnyčios problemų yra ta, kad yra žmonių, manančių, jog doktrina nebeplėtojama. Tačiau mane labai padrąsino vieno graikų ortodoksų teologo žodžiai: Gerai matome, kad krikščionybės užduotis nėra pasiūlyti lengvų atsakymų kiekvienam galimam klausimui, tačiau suteikti palaipsniui vis daugiau žinių slėpiniui pažinti. Dievas nėra vien pažintinas objektas – veikiau nuolatinė paskata stebėtis. 

Dažnai melsdavausi (ir esu tikras, kad ir tu ne kartą panašiai meldeisi) šiais žodžiais: „Viešpatie, tikiu, padėk mano netikėjimui.“ Kokia nuostabi ši malda. Turėjau įprotį kartkartėmis išpažinti nuodėmes, susijusias su abejonėmis, kol supratau, kad abejonė yra mano draugas, ne priešas. Abejonė – įrankis, su kuriuo galiu išgryninti savo tikėjimą. Iš tiesų juk neaugama meilėje, kol tikėjimas nėra išgrynintas.

Kodėl? Kokią turi prasmę?

Kartais savo piligrimo kelionėje aptinku save sėdintį kelio pakraštyje ir žiūrintį į savo brolius bei seseris, esančius aplink ir nuliūstu, matydamas, kiek yra skausmo pasaulyje. Kiek pamenu, niekad nesutikau žmogaus, kuris savyje neturėtų giliai įspausto liūdesio ar skausmo, tad tai matydamas klausiu: kokią prasmę visa tai turi? Pripažįstu tai kaip vieną iš didžiausių savo gyvenimo problemų: žinoti kodėl. Tai man didžiausias ir vienintelis išbandymas prieš Dievo egzistavimą. Žinau visus atsakymus, tačiau nesuprantu. Daugybė įvykių taip susidėliojo, kad susitelkiau ties šia problema. Pavyzdžiui, jei sutinku jauną našlę, ką tik netekusią savo vyro, ar motiną, kuri ką tik prarado vaiką. Skausmas atrodo išties nepaaiškinamas.

Kelias į slėpinį

Turėjau progų skirtingomis aplinkybėmis pasakyti, kad negaliu iki galo paaiškinti blogio ir gamtos nelaimių egzistavimo. Jei išties galėčiau suprasti tuos dalykus, būčiau Dievas. Tačiau Viešpats mums – kiekvienam iš mūsų – suteikė kelią įžengti į slėpinį, ieškoti, kad atrastume kokią nors to prasmę. Šis kelias yra ne kas kita kaip jo mirtis ant kryžiaus. Tik atsigręždamas į kryžių galiu rasti atsakymą. Ten ir tik ten rasiu galimą sprendimą, nes, žvelgdamas tikėjimo akimis, už Nukryžiuotojo galiu matyti Prisikėlusį Kristų. Tai yra esmė ir priežastis, kodėl Nukryžiuotasis patraukia.

Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. (Jn 15, 13).

Kaip mums sunku suprasti, kodėl Dievas, tapęs žmogumi, turėjo kentėti ir mirti tokiu žeminamu ir žiauriu būdu! Bėgant amžiams krikščionys mąstytojai vis svarstė apie šiuos didžius įvykius. Jie meditavo Evangelijos žodžius ir šv. Petro bei šv. Pauliaus liudijimus, tačiau manau, kad slėpinys niekad nebuvo išsamiai paaiškintas. Niekad nesuprasime iki galo priežasties, dėl kurios Dievas, tapęs žmogumi, turėjo mirti. Kiekvienas krikščionis, kiekvienas iš mūsų, visą gyvenimą turi svarstyti apie tai ir ieškoti atsakymo, siekdamas suprasti bent kiek, kodėl Dievas, tapęs žmogumi, kentėjo taip žiauriai ir žeminamai. 

Kartu sunku suvokti blogio egzistavimą kūrinijoje, kuri iš prigimties buvo sukurta tobula ir kurios paskirtis – šlovinti Dievą. Mes esame šios kūrinijos vainikas, karūnavimas, esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Nepaisant to, ilgainiui nustojome gyventi pagal jo paveikslą. Ar visa tai susiję su mūsų atsisakymu priimti Dievo meilę?

Bet kuriuo atveju – tai faktas, kad mūsų protai, silpni ir riboti, paprasčiausiai negali suprasti visų šių dalykų. Visgi dėka mūsų tikėjimo – dovanos, ateinančios iš paties Dievo ir jo įkvėptos, galime pradėti stebėtis ir melstis. Nuostaba ir malda palaipsniui leis suvokti dalykus, tačiau tik iki tam tikro laipsnio.

Tačiau vienas dalykas yra aiškus: teisingas blogio problemos sprendimas – esminis sprendimas ir atsakymas į kiekvieną žmogišką problemą, o ypač į nuodėmę, kančią ir mirtį – randamas jo mirtyje, jo kentėjime. Todėl, kad visa tai vėliau susilieja ir lieka Jo Prisikėlimas.

Ištrauka iš Basil Hume knygos "Il Mistero e l'Assurdo. Meditazioni per la Quaresima".

Basil Hume (1923–1999) – benediktinas, kardinolas, Vestminsterio arkivyskupas. Vienas garsiausių šiuolaikinių anglų teologų. Jo straipsniai išversti į daugelį pasaulio kalbų.  

Vertė Dalia Žemaitytė