Praūžė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio renginiai. Dvidešimt metų tauta ėjo demokratėjimo linkme, tačiau dabar pasiektas taškas, kai demokratijos principų stiprinimas nebelaikomas būtinu ir reikalingu. Atrodo, kad Prezidento rinkimai gali būti laikomi lūžio tašku, o noras turėti tiesioginius merų rinkimus yra tik natūralus šio proceso tęsinys.

Nesigilindami į šio proceso gilumines priežastis pabandykime analizuoti paprastą klausimą: ar demokratijos stiprinimo aspektu tiesioginiai merų rinkimai yra absoliučiai teigiamas dalykas?

Trumpai pabandysiu išdėstyti savo argumentus prieš tiesioginių merų rinkimų įvedimą Lietuvoje.

 1. Pokyčiai savivaldos rinkimų sistemoje yra neatsiejami nuo Konstitucijos keitimo. Esu įsitikinęs, kad Konstitucija yra kuo mažiau taisytina ir esant bent mažiausiai galimybei ją išlaikyti tokią, kokia yra dabar, ta galimybe būtina pasinaudoti. Tiesioginių merų rinkimų atveju yra būtent taip. Konstitucijos teksto kaitaliojimas yra a priori ydingas užsiėmimas, juolab šiuo konkrečiu atveju, kai tiesioginiai merų rinkimai pateikiami kaip vienintelis demokratijos principų įtvirtinimo mechanizmas nutylint kitus kelius (savivaldos įstatymų tobulinimą, merų ir savivaldybių administracijos vadovų atsakomybės ribų aiškų nustatymą, seniūnijų įtakos stiprinimą ir t.t.)

2. Merams perėmus savivaldybių tarybų ir administracijos direktoriaus įgaliojimus, jie faktiškai taps vienvaldžiais feodalais. „Kietos rankos“ principų įtvirtinimas diametraliai prieštarauja demokratizavimosi procesams, ir niekas nėra tikras, kad meras feodalas priims tik gerus sprendimus. Veikiau priešingai: šis procesas išoriškai primena sekimą Rusijos pavyzdžiu, kai stiprinant „valdžios vertikalę“ iš viso buvo atsisakyta sričių gubernatorių rinkimų.

3.Tiesioginiai merų rinkimai sudaro palankią terpę manipuliacijoms. Dalyvavimą nors ir silpnų, bet partijų veikloje šiuo atveju traktuoju kaip galimybę savivaldybės bendruomenei patikrinti konkretaus kandidato kompetencijas. Tuo tarpu tuo atveju, jei į mero postą kandidatuotų nepartinis asmuo, kiltų didelis pavojus, kad tai tik oligarchinių grupuočių statytinis (savaime suprantama, kad to negalima išvengti ir partinio kandidato atveju, tačiau pastarojo atveju skaidrumas yra neabejotinai didesnis).

4.Psichologiškai vieno viską sprendžiančio asmens atsiradimas savivaldos sistemoje ne sumažins, bet padidins nepasitikėjimą valdžios institucijomis. „Aš noriu..“, „aš įsakau...“ ir panašios retorikos įsigalėjimas mūsų valstybėje ardo demokratiją ir kuria korupcijai palankesnę aplinką. Politinės konkurencijos naikinimas valstybės politiniam gyvenimui nieko gero nežada. Savivaldos išgelbėjimas negali būti siejamas su vienu asmeniu. Tai prieštarauja socialiniams dėsniams, demokratijos principams ir sveikam protui.

5.Demokratijos principų įtvirtinimas nėra tapatus vien tiesioginių merų rinkimų įvedimui. Ir priešingai. Tai tik išorinis įspūdis, saviapgaulė, negarantuojanti geresnio valdymo. Reikia siekti didinti vietos bendruomenės įtaką, priimant ir kontroliuojant sprendimus. Kitaip tariant, reikia didinti vietos bendruomenės nuolatinės įtaką, o ne keisti rinkimų sistemą. Tai tik vienkartinės bendruomenės įtakos pakeitimas. Kalbant šachmatų terminais, tai tik nieko nekeičianti rokiruotė, kai būtina atsisakyti pėstininko statuso (pėstininkai – tai įtakos neturinti vietos bendruomenė).