Eduard Limonov. Nevykėlio dienoraštis: romanas. Iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius. – Kaunas: Kitos knygos, 2010. – 160 psl.

Ši knyga net praėjus trečdaliui amžiaus dažnai laikoma aukščiausia E. Limonovo kūrybos viršūne. Lakoniška, paprasta ir sklandžia aforizmų forma išreikštos nonkonformistinės autoriaus idėjos iki pat šių dienų tarnauja kaip asmenybės maišto prieš visuomenę vadovėlis.

„Nevykėlio dienoraštis" – tai protesto iššūkis buržuazinei civilizacijai, kuri nevykėliais paverčia visus, kad ir pačius gabiausius žmones, jei tik jie prie šios civilizacijos nepritampa. Kaip tik tokiu visuomenės atstumtu nevykėliu pasijuto jaunas ir talentingas Maskvos andergraundo poetas Eduardas Limonovas, 1974 m. emigravęs į vakarietiškos civilizacijos citadelę Niujorke. Savo baisią neviltį išrėkęs pirmuoju romanu „Tai aš, Edička", jis ėmėsi rašyti dienoraštį, kuriame apmąstė savo „nevykėliškumo" priežastis ir priėjo radikalios išvados, kad šios civilizacijos neįmanoma reformuoti, jq reikia visiškai sugriauti, „kad liktų tik dulkės, taip, kaip senovės miestus nugriaudavo nugalėtojai, o po to plūgais užardavo".

Tarp kitų žmonių paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir viskam pasiryžusi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos įprasta vadinti „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis žymiai skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Jie pavydėtinai kantrūs, kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis... Reikia paminėti ir vieną būdingą bruožą – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tuojau pat atsiriboja nuo saviškių, perima kitų žmonių papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai...”