Gyvename neaiškiame miesto pasaulyje. Uždaro, nedidelio ir jaukaus polio laikai pasibaigę, nebent kur Italijos ar Anglijos miesteliuose prisimenami. Isteriška turtėjimo ir daiktiškos gerovės siekiamybė stumia vaizduotę siaurais laiptais į įsivaizduojamas aukštumas ir neturima laiko susimąstyti, ar į gerą sieną tie laiptai atremti. Pradedant tėvų patarimais ir baigiant lėkšta socialine reklama – visur energingai nušviečiamas naujojo homo faber kelias. Lietuvos miestas riogso it pasimetęs fabrikas, apspistas biurokratų minios.

Dar taip neseniai visažiniai žinių ekonomikos rojaus propaguotojai neabejodami diktavo universitetinio lavinimosi sąlygas, matematinių formulių ir technologinių linijų galvoseną, primesdami valią žmonių visuomenės spontaniškumui, individualumui, simultaniškumui, ir net neįsivaizdavo, kad gali būti ir gretutinių kelių įvairovė. Tokia galvosena buvo ir išlieka posovietinės biurokratijos oras ir vanduo. To kelio nevaisingumo laipsnį patogiausia matuoti dabartinio sunkmečio ir pasimetimo sąlygomis. Tai geras laikas paskaitinėti Vakarų auditoriją audrinančias knygas (kad ir penkerius metus populiarumo aukštumose randamą Danielio H. Pinko darbą „A Whole New Mind“, New York, Riverhead, 2005).

Iš tiesų per pastaruosius penkerius metus pasaulio ūkiui vis labiau grimztant į miglas vis garsiau ėmė skambėti balsai, skelbiantys, kad globalioje ekonomikoje nepaprastai greitai pinga žinios ir technologijos. Tarkime, Indijoje kokybiškas programuotojo darbas kainuoja 10 kartų pigiau nei JAV ar JK, o indų informatikų per metus paruošiama 300 000 su viršum – nesunku nuspėti, kokiu tempu ten persikelia žiniomis grįsto darbo vietos... Tuo pačiu metu pasigendama gebėjimų matyti platesnius vertybinius horizontus, stebimas idėjų stygius, auga jų vertė ir kaina. Labai supaprastinant, tai leidžia kai kuriems mąstytojams teigti, kad artėja prie pabaigos kairiojo smegenų pusrutulio epocha, bent jau Vakarų šalis atvedusi prie dabartinės gerovės. Ne tik biomedicinos mokslininkai žino, kad kairysis pusrutulis atsakingas už logiką, nuoseklaus priežastingumo atpažinimą. Kairieji pusrutulininkai greičiausiai bus teisininkai, informatikai, technokratai vadybininkai ir valdininkai. Žinių technologai ir polittechnologai. Dešinieji pusrutulininkai – tai visokie pasakotojai, svajokliai, kreatyvai, mokytojai ir menininkai (bet tikrai ne saugumiečiai).

Žvelgti į Lietuvos miesto tikrovę iš dešiniojo smegenų pusrutulio yra intelektualiai rizikingas dalykas. Pati metafora buvo sugadinta, priterliota lietuvių saugumiečių. Nekaltinu Povilo Malakausko, kad savo polinkius susiejo su dešiniuoju pusrutuliu. Juk dauguma supratome, kad tai yra užuomina į politines pažiūras. Tokios metaforos panaudojimas tikrai rodo, kad jo dešinioji galvos pusė nėra visai nuvytusi. Tačiau tikiu, kad visuomeninės kiaulystės Lietuvoje neatskirs mūsų nuo globalių iššūkių ir netrukdys viešosios kalbos žodynui plėtotis.

Poindustrinio miesto tapatybė smarkiai keičiasi. Tai ne tik fabrikų (buvusių gamybos ir sandėliavimo vietų) ir dokų bei prieplaukų (krovos ir didmeninių mainų citadelių) architektūrinė konversija. Miesto kultūros veide ima ryškėti tokie bruožai, kurie rodo kūrybinių, vizionieriškų, metaforiškų, simbolinių dalykų gamybos pastangas. Vakarų miestas tampa simbolių ir metaforų kūrybos centru. Čia ne kareivinės, ne kilometrinės konvejerių linijos, bet miestietiška skaitančiųjų ir rašančiųjų, klausančiųjų ir džiazuojančiųjų, svajojančiųjų ir besiginčijančiųjų bohema kelia vis didesnį triukšmą. Kaip sako kultūros antropologas ir filosofas Gintautas Mažeikis, jei šiandienis miestas neturi bohemos, jam derėtų pasižvalgyti aplinkui ir samdyti bohemistus.

Neabejoju, kad daugeliui, ypač stovinčių prie galios svertų, po ilgų technokratijos siautėjimo metų panašūs samprotavimai gali būti apskritai nesuprantamas dalykas. Žinoma, ir bohemos savybių turintys nebūtinai sietini su apšvietos pergalėmis. Vien dabartinio Lietuvos kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio pavyzdys ko vertas – jam tikrai vertėtų perskaityti kokią nors naują knygą, užuot bibliotekininkams patarinėjus gundyti skaitytojus senomis. Mat kalbėdamas apie dešiniuosius pusrutulininkus ir rimtai galvodamas apie epochų lūžius, nenorėjau gundyti naudotis tik vienu iš dviejų pusrutulių, kaip yra pripratę (ypač per sovietinius ir pereinamuosius laikus) proto kairieji.

Dešiniojo pusrutulio miestas prasideda nuo kavinės su tikrais laikraščiais, jis driekiasi per bibliotekas, per teatrus ir galerijas, menininkų dirbtuves. Jis nebūtinai yra turtingas ir tampa turtingesnis vien dėl to, kad nesivaiko išimtinai turto, bet ieško prasmių įvairesniuose dalykuose. Jis nespjauna į grožį, kuris spindi ne iš ekranų ir ne nuo viršelių, bet iš sutiktų pažįstamų ir nepažintų akių, dvelkia nuo savo atmintį išsaugojusios gatvelės, nuo gėlės krūmo ir iššluoto kiemelio. Tikras miesto turtas neturi nieko bendra nei su dydžių, nei su galios koncentracijos laipsniais, nei su primityviu savo pranašumo rodymu.

Ar sunkmetis nėra bloga žinia miesto svajotojams? Tikrai ne. Juk jie neturi ką prarasti NT burbulų sproginėjimo ir karjeros laiptų griūties metais, išskyrus savo svajones. Ir jie, kaip pasakytų D. Pinkas, neabejotinai turi ateitį.