Menotyrininko, tinklalapio stebėtojas.lt kūrėjo Ernesto Parulskio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Pavasario viduryje Vilniuje bus neįtikėtinas – bent prieš kelerius metus visiškai neįmanomas – statistinis įvykis: per dvi savaites mieste iš eilės vyks du dailės aukcionai. Žinoma, šios pozityvios statistikos sureikšminti nereikia ir skelbti Vilnių prekybos menu Europos sostine dar neverta.

Tie du aukcionai – 12-asis Vilniaus aukcionas ir „Vartų“ galerijos rengiamas aukcionas rodo tik pozityvią tendenciją, ne mikrotendenciją, kuri atsargiai demonstruoja, kad prekiautojai menu atsisako sovietiškai konservatyvios, klubinės prekybos praktikos, drąsiau šneka apie kainas ir ieško pas mus naujų prekių pateikimo formų. „Vartų“ galerija net šiek tiek pasišaipo iš situacijos, rengiamą parodą ir po jos vyksiantį aukcioną pavadinusi „Iš dailininkų dirbtuvių“ – tai aiški aliuzija į susiformavusią tradiciją pirkti meno kūrinius tiesiai iš dailininkų, aplenkiant tarpininkus.

„O kas blogo tokioje praktikoje“, – gali paklausti skeptikas. Atsakysiu. Perkant darbus iš dirbtuvių kaina netampa vieša. O slapta kaina galų gale pakenkia pačiam dailininkui, nes neleidžia suformuoti jo kūrinių vertės realioje meno rinkoje. Taip ir vyksta – dailininkas sėkmingai prekiauja savo dirbtuvėse, bet vos tik jo darbai atsiranda aukcionuose – kad ir tuose pačiuose Vilniaus aukcionuose – jų niekas už norimą kainą neperka. Pirkimas iš dirbtuvių nenaudingas ir pirkėjui – dėl tos pačios priežasties: jei savininkas nuspręstų kada nors padarytą investiciją paversti pinigais, jam to nepavyktų padaryti – kas pirks paveikslą už kažkokią keistą, kažkada sutartą kainą?

Beje, rašydamas šį komentarą žodį „investicija“ įtraukiau į kabutes, o jei tai būtų ne radijas, o televizija, rankomis parodyčiau kabučių ženklą. Šiandien aš stebiu tendenciją, kad galimi meno pirkėjai Lietuvoje labai entuziastingai kalba ir domisi būtent investiciniu dailės kolekcionavimo aspektu, primiršdami, kad svarbiausia meno kolekcionavimo funkcija yra savo paties estetinių poreikių tenkinimas. Pirkėjai taip pat daro kitą klaidą – spekuliacinė investicija mene – pigiau pirkti, brangiau parduoti – prasideda nuo maždaug 50 000 eurų – tokia yra lyg tarptautinė formulė. Kadangi panašios sumos už meną Lietuvoje retai kada mokamos, galvokim, jei jau taip reikia kalbėti apie investicijas, kad tai yra santaupų draudimas – nes geras darbas visuomet turės savo vertę. O sėkmės atveju – ir investicinę vertę.

Štai tikrojoje Europos prekybos menu sostinėje – Londone – dailės pirkėjai dėl investicijų nesuka galvos. Patinka darbas? Kaina įkandama? Prašom suvynioti, sako londonietis. O prašo jis suvynioti daug ką – ir antikvarinę grafiką, ir šiuolaikinę dailę. Londone kelis kartus per metus vyksta didelės meno mugės, skirtos neinvesticiniams, o tiesiog subjektyvaus grožio pirkėjams. Štai vienoje iš jų, „Įperkamo meno mugėje“, yra taisyklė, kad maksimali parduodamo darbo kaina negali viršyti 3000 svarų, kas, lyginant pajamas ir pragyvenimo lygį, atitinka 3000 litų. Bet maksimalios ribos „Įperkamo meno mugėje" pasiekiamos retai – kainos svyruoja nuo kelių dešimčių iki tūkstančio svarų, nes galerijos žino, kad į tokias muges ateina pirkėjai, kurie elgiasi kaip vaikai impulso prekių zonose – na, prie kasų aparatų, kur sudėti saldainiai, guminukai ir šokoladiniai kiaušiniai.

Tokiems pirkėjams svarbiausia kriterijus – žinant, kad kaina visuomet nėra didelė – yra grožio, kad ir kaip ši sąvoka būtų traktuojama, kriterijus. Ir galerijos parengia tokių prekių. Žiemą vykusioje „Įperkamo meno mugėje“ vienas iš labiausiai perkamų kūrinių buvo Jennifer Collier iš senų obligacijų, kitokių antikvarinių vertybinių popierių ir žemėlapių išlankstyti ir iškarpyti moteriškų batų modeliukai. Karpytoja tuos popierinius batus sudeda į stiklines dėžutes, uždeda 175 svarų kainą ir dirba lyg konvejeriu – nes batų modelius perka gerai.

Tai nėra juokingiausias pavyzdys – „Įperkamo meno mugėje“ pilna įvairaus dydžio stiklinių dėžių, kuriuose sukrauta gausybė sumeistrautų daikčiukų. Bet čia pardavinėja, be abejo, ir tradicinius kūrinius, kuriuos tereikia nusipirkus grįžti namo ir kabinti ant sienos. Pirkėjai puikiai supranta, kad jų trofėjai neturi ypatingos išliekamosios vertės – kai nusibosta, šie dirbiniai be gailesčio atiduodami labdaros surinkėjams ar sukraunami dėžėn ir, progai pasitaikius, atsiranda kuriame nors blusų turguje, kurių Britanijoje – neišmatuojama galybė.

Bet yra ir kita kolekcionavimo forma, artimesnė mūsų investiciniam mentalitetui. Taupūs britai prieš šešerius-septynerius metus pradėjo burtis į šiuolaikinio meno kolekcionierių grupes, kurias vadina Kolektyvais – didžiąja raide. Tų kolektyvų nariai moka mėnesinį 35 svarų mokestį. Kai susikaupia tam tikra suma, visas kolektyvas keliauja į galeriją ar meno mugę ir diskutuodami bei balsuodami nusiperka dailės kūrinį. Darbai eksponuojami rotacijos principu – kabo – ar stovi, nes perkamos ir skulptūros, po pusmetį kiekvieno nario būste. Vienas žmogus iš tokio kolektyvo „The Times“ dienraštyje šį penktadienį gyrėsi, kad jie prieš septynerius metus nusipirko kelis Ternerio premijos laureatų darbus – už maždaug 15 000 svarų ir dabar jų vertė pakilo keturgubai. Bet į klausimą, ar ta investicija gali virsti realiais pinigais, meno kolūkietis atsakė miglotai – na, maždaug, teoriškai iš kolektyvo išeinančiam nariui likusieji gali grąžinti jo įmokėtus pinigus – be investicinės maržos.

Visa tai vyksta šalyje, kur dailės pirkimo tradicijos siekia šimtmečius, o vidurinės klasės atstovo būstas be kokio nors meno sunkiai įsivaizduojamas, todėl aš jau nebesistebiu, kai po „Įperkamo meno mugės" matau metro važiuojančius žmones, kurie vienoje rankoje laiko prekybos centro maišelį su maisto produktais, o po pažastimi spaudžia kelis ką tik nusipirktus grafikos ar fotografijos lakštus.

Ar po abiejų Vilniuje vyksiančių aukcionų aš sutiksiu troleibuse žmogų, prie kurio kojų stovės į popierių suvyniotas paveikslas? Vargu. Mums dailės pirkimas vis dar asocijuojasi – ir ne be šiokio tokio pagrindo – su elitiniu klubu, kuriame būriuojasi skonį turintys nuvorišai.

Bet visa tai kada nors pasikeis – kai įvyks dar keliolika aukcionų ar kelios Vilniaus meno mugės. Kai mes suprasime, kad pasaulyje dailės yra labai daug, kad pasiūla tūkstančius kartų viršija paklausą ir kad menas, globaliai žiūrint, yra pigus. Arba – įperkamas.

Kultūros savaitė