Giedra Radvilavičiūtė. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos: esė. – Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Sąmojis ir ironija, puikus stilius ir netikėti minties posūkiai – tai tik kelios savybės, kuriomis pasižymi žinomos eseistės Giedros Radvilavičiūtės tekstai.

Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960 m. Panevėžyje) – prozininkė, eseistė. 2002 m. penkios Radvilavičiūtės esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“.

Kaip pastebi dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius: „Jos stiliuje jėga, monumentalumas, amazoniškas tekėjimas magiškai susijungia su ironija, sąmoju, netikėtais minties ir vaizdo posūkiais („kandies judesiais“). Jos idėjos ir sugestijos, nemaža dalimi susijusios su dabartinės senstelėjusios moters rūpesčiais bei fantazijomis, toli gražu neapsiriboja socialine ir psichologine sfera...“

Danutės Kalinauskaitės nuomone: „Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio, nieko šiaip sau, o kartu kyla įspūdis, tarsi pasakojimas rutuliotųsi prieš skaitytojo akis – spontaniškai. Tai konstrukto (šį žodį autorė labai mėgsta) ir intuicijos dermės, tikros meistrystės požymis.“