Prieš pradedant gilintis į sąžinės kategorijos vartoseną NT, reikėtų bent keliais žodžiais užsiminti apie hebrajišką šios kategorijos atitikmenį. Septuagintos egzegetinės studijos atskleidžia, jog syneidēsis ir jo kognatai ST nėra dažni.

Visgi ir negausių ištraukų pakanka, idant paneigtume skubotą prielaidą, jog sąžinės kategorijos hebrajai neturėjo. Širdis - hbr. לֵב (b), לֵבָב (bāb) - turi labai daug prasmių: tai ir protas, ir charakteris, ir apsisprendimas, ir nuostata, ir sąžinė. Pastarosios reikšmės pavyzdžiu galėtų būti ištrauka iš pirmos Samuelio knygos, kurioje Abigailė pataria Dovydui nežudyti jos vyro, nes tuomet „nereikės mano valdovui liūdėti ir jo širdis nesigrauš [kursyvas mano. - G. S.], kad be reikalo praliejai kraują, norėdamas pats atkeršyti" (1 Sam 25, 31).

Antano Rubšio vertime prasmė irgi išlieka ta pati: „mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi". Akivaizdu, kad besigraužianti hebrajo širdis ir kaltinanti graiko sąžinė yra vienas ir tas pats. Nesunku sąžinę įžvelgti hebrajiškoje frazėje וַיַּךְ לֵב (vaīakb) - pažodžiui smogianti širdis, - kuriai A. Rubšys gan įdomiai parenka širdgėlos atitikmenį, o Kostas Burbulys, laikydamasis pažodinės prasmės, verčia kaip drebančią širdį (1 Sam 24, 6, taip pat 2 Sam 24, 10).

Graikiškos sąžinės ir hebrajiškos širdies sąsajai patvirtinti ypač reikšminga ištrauka iš Jobo knygos, kurioje nepriekaištaujančią širdį Septuaginta iš hebrajų verčia jau mūsų aptartu synoida emaytōi junginiu: „Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus [kursyvas - G. S.], kol gyvensiu" (Job 27, 6). Ši vieta, rodos, patvirtina semantinę hebrajiško b ir graikiško syneidēsis sąsają. Visgi reikėtų pripažinti, jog sąžinės kategorija į NT žodyną patenka iš helenistinės aplinkos, o ne iš Senojo Testamento.

Naujajame Testamente syneidēsis iš viso pavartotas 30 kartų. „Apaštalų darbuose" du kartus šį terminą naudoja Lukas, tiesa, atpasakodamas Pauliaus kalbas (Apd 23, 1; 24, 16). Tris kartus sąžinę atrandame „Pirmame Petro laiške" (1 Pt 2, 19; 3, 16, 21) ir penkis kartus - „Laiške hebrajams" (Hbr 9, 9, 14; 10, 2, 22; 13, 18). Nors dėl pastarojo autorystės nėra vieningos nuomonės, didžioji dauguma Šventraščio tyrinėtojų pagrįstai šio laiško nepriskiria apaštalo Pauliaus tekstynui. Žinoma, Paulius syneidēsis vartojo dažniau už kitus Naujojo Testamento autorius - net dvidešimt kartų penkiuose skirtinguose laiškuose. Todėl Paulių galime laikyti mąstytoju, kuris praplėtė sąžinės kategoriją ir padėjo jai įsitvirtinti, tačiau, kaip įsitikinome, Paulius nėra šio termino kalvis.

Autoriai, kurių raštai sudaro NT kanoną, nesiekė apibrėžti sąžinės. Vis dėlto, jeigu Naujajame Testamente ieškotume ištraukos, labiausiai atitinkančios šios sąvokos apibrėžimo kriterijus, pirmenybę reiktų teikti antram „Laiško romiečiams" skyriui:

„Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie - neturintys įstatymo - patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą [kursyvas mano. - G. S.]. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija" (Rom 2,14-16).

Paulių galime laikyti mąstytoju, kuris praplėtė sąžinės kategoriją ir padėjo jai įsitvirtinti.

Akivaizdu, kad Pauliaus antropologijoje širdis (kardia), sąžinė (syneidēsis) ir mintys (logismos) yra susijusios. Mozės Įstatymas su dešimčia Dievo įsakymų šiuos tris dėmenis susieja į vieną. Nors pagonys Įstatymo ir nežinojo, tačiau apaštalas jį aptinka kiekvieno žmogaus sąžinėje. Toros nepažįstančio žmogaus sąžinė stebėtinai atliepia Dekalogo imperatyvus. Anot Pauliaus, kai pagonys sąžinės klauso, jie patys sau tampa Įstatymu (Rom 2, 14). Atkartodamas dešimt Dievo įsakymų, sąžinės balsas virsta moraliniu vadovu, palaikančiu tai, kas dora, ir pasmerkiančiu tai, kas nuodėminga. Paklusnumas šiam vidiniam vedliui yra ne mažiau reikšmingas negu paklusnumas išorinėms nustatytoms normoms, o gal net labiau. Ragindamas nesipriešinti valdžioms - dauguma tyrinėtojų mano, kad laiškas rašytas Nerono persekiojimų prieš krikščionis metu, - Paulius pabrėžia, kad šito reikalauja ne tik Dievo nustatyta tvarka, bet ir sąžinė (Rom 13, 1-6).

Būtent žmogaus, kaip Dievo kūrinio ir jo sąžinės, kaip vidinio balso, atliepiančio Dievo Įstatymą, suvokimas, Pauliui leidžia drąsiai skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją kiekvienam žmogui, neatsižvelgiant į tautybę, lytį ar socialinę padėtį:

„Atsisakę slaptų begėdysčių, nesileidžiame į gudravimus ir nekraipome Dievo žodžio, bet, atskleisdami tiesą, prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei [kursyvas - G. S.] Dievo akivaizdoje. O jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems, kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa" (2 Kor 4, 2-4).

Pasak apaštalo, Evangelija, apreiškianti Dievą Kristaus asmenyje, visų pirma skirta individo sąžinei. Pastaroji turi prabilti, patvirtindama Dievo žodžio tiesą. Ši ištrauka dar sykį atskleidžia sąsają tarp sąžinės ir proto. Apaštalai skelbdami Evangeliją apeliuoja į individo sąžinę, tačiau taip pat ir į protą. Tikriausiai galima sakyti, kad evangeliška doktrina per sąžinę braunasi į protą.

Krikščioniui tiesą liudija ne tik jo sąžinė, bet ir Šventoji Dvasia, kurią jis priima patikėjęs Kristumi. Todėl, kalbėdamas apie save, Paulius mini ne tik sąžinės, bet ir Šventosios Dvasios balsą: „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, - tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje" (Rom 9, 1). Šie du vidiniai balsai - sąžinės ir Šventosios Dvasios - remiasi Dievo įstatymu ir suponuoja krikščionišką moralę. Labai vaizdingai šį vyksmą, kurio metu žmogaus širdyje iš naujo įrašomi Dievo įsakymai, Paulius aprašo „Antrame laiške korintiečiams". Pasitelkdamas analogijas, apaštalas kalba apie esminį vidinį pasikeitimą ir naują tikinčių tapatybę: „Jūs esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse" (2 Kor 3, 2-3). Akmens plokštes, duotas Mozei ant Sinajaus kalno su įrėžtu Dekalogu, Paulius palygina su žmonių širdimis. Tik dabar savo įstatymus Dievas jau rašo Šventąja Dvasia, o leidžiantys Jam tai daryti patys tampa Kristaus laišku žmonijai.

Pagonys, žydai ir krikščionys turi bendrą sąsają - sąžinės balsą, kuris gali padėti jiems susikalbėti, neatsižvelgiant į skirtingas tikėjimo ar netikėjimo prielaidas.

Sąžinės balsą Paulius pasitelkia kaip dorovingos ir šventos elgsenos argumentą, suprantamą tiek žydams, tiek pagonims. Pavyzdžiui, pristatydamas savo bylą sinedrionui, apaštalas atmeta žydų kaltinimus kaip nepagrįstus, remdamasis savo „tyra sąžine" (Apd 23, 1). Panašiai ir jo autoritetu dvejoti pradėjusiems krikščionims jis savo nuoširdumą grindžia sąžinės liudijimu (2 Kor 1, 12). Taigi pagonys, žydai ir krikščionys turi bendrą sąsają - sąžinės balsą, kuris gali padėti jiems susikalbėti, neatsižvelgiant į skirtingas tikėjimo ar netikėjimo prielaidas. Sąžinė, kaip duotybė, tampa bendražmogiška vertybe, Dievo dovana.

Galima dalyti žmoniją į tikinčius ir netikinčius, pagonis ir žydus, tačiau sąžinė naikina šių grupių priešybę, suteikdama joms bendrą pamatą. Krikščionys privalo atsisakyti „slaptų begėdysčių" (2 Kor 4, 2), o pagonys, išgirdę Evangeliją, turi galimybę gręžtis į Kristų, jei tik klausys savo sąžinės balso. Žydams, patikėjusiems Jėzumi Kristumi, Jis yra Įstatymo išpildymas (Rom 10, 4), o atsivertusiems pagonims Kristus tampa sąžinės pilnatve.

Kristuje įžvelgdama savo archetipą sąžinė prabunda ir atranda visa tai, ką laiko teisingu ir dorybingu. Evangelija sustiprina vidinį sąžinės balsą. Iki Kristaus Įstatymo reikalavimus ji jautė tik intuityviai, o Kristuje - jau aiškiai.

NT autoriai atskleidžia abipusę tikėjimo ir sąžinės įtaką. Viena vertus, tikėjimas Kristumi prabudina sąžinę, kita vertus, sąžinė daro įtaką tikėjimui. Petras ragina tikinčiuosius išlaikyti tyrą sąžinę, nes tokia sąžinė yra bendrystės su Dievu sąlyga (1 Pt 3, 16, 21). Tą patį akcentuoja ir Paulius, ypač pastoraciniuose laiškuose. Evangelijos mokytojas turi klausyti savo sąžinės, nes tikėjimą ugdo tik pamokymas, kylantis „iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo" (1 Tim 1, 5). O sąžinės balso nepaisymas baigiasi apskritai tikėjimo praradimu (1 Tim 1, 19). Paulius klaidžiamokslių skleidėjus vadina žmonėmis, kurie ilgą laiką nepaisė savo sąžinės balso, turinčius sudegintą ir suterštą sąžinę (1 Tim 4, 2; Tit 1, 15). Tuo metu bažnyčios diakonai privalo saugoti „tikėjimo paslaptį tyroje sąžinėje" (1 Tim 3, 9), kaip ir pats Paulius, kuris tarnauja Dievui su „tyra sąžine" (2 Tim 1, 3). Šie ganytojiški pamokymai parodo, kokią didelę reikšmę apaštalai teikė sąžinės balsui ir kokios lemtingos yra šio balso nepaisymo pasekmės.

Kristuje įžvelgdama savo archetipą sąžinė prabunda ir atranda visa tai, ką laiko teisingu ir dorybingu.

„Laiško hebrajams" autorius, net penkis kartus pavartojęs syneidēsis, sąžinę priešina išoriniam, ritualiniam Dievo garbinimui. Mozės Įstatymo nustatyti aukojimai ir ritualinės apvalymo atnašos nepasiekia vidinio žmogaus, „negali padaryti aukotojo sąžinėje tobulo" (Hbr 9, 9). Sąžinės apvalymas vyksta ne ritualo, bet tikėjimo dėka. Tikėjimas remiasi vienintele Naujosios Sandoros tarpininko ir vyriausiojo Kunigo auka - Jėzaus Kristaus pralietu krauju, „kuris nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui" (Hbr 9, 14). Sąžinė, slegiama nuodėmės, neleidžia tarnauti Dievui. „Laiško hebrajams" autorius įtraukia „nuodėmingos sąžinės" sąvoką. Iš lietuviškų Česlovo Kavaliausko ir juo besiremiančio K. Burbulio vertimų šis žodžių junginys išnyksta, pavartojus veiksmažodį jausti: „Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?" (Hbr 10, 2). Laisvas, bet gan vykęs yra Alfredo Vėliaus pasirinkimas „nuodėmingą sąžinę" versti tiesiog „sąžinės graužimu": „<...> jei jie kartą apvalyti, nebeturėtų sąžinės graužimo". Nors toks sąžinės graužimas, o tiksliau „nuodėminga sąžinė", visų pirma būdinga netikintiems Kristumi, „Laiško hebrajams" autorius ragina ir krikščionis apsivalyti širdį „nuo nešvarios sąžinės" (Hbr 10, 22). O taip apvalytą sąžinę, jis vadina „gera" (Hbr 13, 18).

Galiausiai reikėtų bent keletą žodžių tarti apie „silpną sąžinę" - frazę, sutinkamą Pauliaus „Pirmo laiško korintiečiams" aštuntame ir dešimtame skyriuje. Juose apaštalas svarsto, ar krikščionims valia valgyti mėsą, kuri pagoniškose šventyklose buvo paaukota stabams, o po to parduota prekyvietėse. Vieni manė, kad šią mėsą valgyti valia, nes „stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra kitų dievų, kaip tik vienas Dievas" (1 Kor 8, 4). Tačiau kiti tokią mėsą laikė suteršta ir suteršiančia. Pastaruosius Paulius įvardija kaip „silpnuosius" ir jų sąžines kaip „silpnas" (žr. 1 Kor 8, 9, 12). Silpnieji, sekdami stipriųjų pavyzdžiu, taip pat valgo stabams paaukotą mėsą, tačiau dėl to patys save smerkia ir „jų silpna sąžinė susitepa" (1 Kor 8, 7). Apaštalas stoja silpnųjų pusėn ir ragina stipriuosius susilaikyti nuo stabams paaukotos mėsos valgymo - ne iš viso, bet silpnųjų akivaizdoje (1 Kor 10, 19-33). Savo motyvą Paulius grindžia auksine Viešpaties taisykle - kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems, - tik pasako ją savais žodžiais: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam. <...> kaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, neieškodamas sau naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti" (1 Kor 10, 24, 33). Nesileidžiant į skirtingų teologinių interpretacijų aptarimą, verta pastebėti keletą dalykų. Pirma, čia Paulius vartoja syneidēsis sekdamas helenistine tradicija, teikiančia pirmenybę kognityviam sąžinės dėmeniui. Iš apaštalo argumentacijos akivaizdu, jog sąžinę sustiprinti gali deramas pažinimas.

Sąžinę sustiprinti gali deramas pažinimas.

Antra, sąžinė savaime nėra absoliučiai patikima. Remiantis kaip tik šia prielaida, per bažnyčios istoriją buvo bandoma pagrįsti ekleziastinės valdžios būtinybę ir pateisinti konformizmą. Tačiau tai iš esmės prieštarauja Pauliaus teologijai. Būtent stipriuosius, t. y. labiau žinančius, apaštalas ragina nusileisti, o ne primesti savo valią silpnesniesiems. Tą, beje, jis akcentuoja ir „Laiške romiečiams": „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes ir ne sau pataikauti" (Rom 15, 1). Savo pastoraciniais pamokymais Paulius silpną sąžinę siekia sustiprinti, parodydamas empatiją, o ne erudiciją. Sąžinė ugdoma ganytojiška didaktika, o ne galia, juo labiau ne prievarta.

www.btz.lt