Vasario 25–gegužės 18 d. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veikia tarptautinė paroda „Francisco Goya. Los Caprichos“. Žiūrovai gali pamatyti Apšvietos epochos ispanų dailės genijaus sukurtą grafinį ciklą iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Parodoje eksponuojami 78 šio ciklo lakštai, atspausti 1806–1807 m. Madride antruoju pakartotiniu leidimu, papildyti dailininko rašytais komentarais. Paroda surengta Ispanijos karalystės pirmininkavimo Europos Sąjungai proga. Jos metu ekspozicijos salėse rodomos skaidrės, supažindinančios su grafine dailininko kūryba, skamba F. Goyos laikų ispaniška muzika, demonstruojami du biografiniai filmai: „Goya, arba Sunkus pažinimo kelias“ (rež. K. Volf, 1971) bei „Goya Bordo“ („Goya en Burdeos”, rež. C. Saura, 1999). Vilniuje eksponuojamą kolekciją skaitytojams komentuoja parodos kuratorė. 

        Vaizduotė sukūrė pasaulį, todėl jį valdo.

                                                                                Charles’is Baudelaire’as

„Los Caprichos“ („Kapričai“ – kaprizai, fantazijos) laikomi vienu paslaptingiausių, daugiausia neįmintų mįslių palikusių dailės šedevrų. 80 atspaudų serija, pirmą kartą pasirodžiusi 1799 m., išsyk išgarsino jos kūrėją. Užmoju nepranoktas grafinis projektas tapo naujosios dailės manifestu, savotiška vizitine dailininko kortele. Franciskas Goya („Goja y Lucientes“, 1746–1828) „Kapričų“ seriją pradėjo kurti 51 metų, būdamas pripažintas primer pintor de Camara, ilgametis San Fernando dailės akademijos narys, visuomenės siela. Dveji sunkūs dailininką užgriuvę alinančios ligos metai neįveikiama kurtumo siena atitvėrė jį nuo gyvenimo. Vienišas, atsiskyręs, tarsi įgavęs aštrų vidinį regėjimą, dailininkas persikėlė į savo pasąmonės gelmes, užfiksavo baisų, tamsų ir tragišką pasaulį, kurio anksčiau vengė kūryboje. Tuo metu jis pradėjo kurti „kabinetinio dydžio paveikslėlius“, kuriuose jam pavyko atsiduoti vaizduotės įgeidžiams ir pavaizduoti tai, ko nebūtų galėjęs paro­dyti užsakomuosiuose kūriniuose. Anot dailininko, ten nebūtų vietos jo fantazijos įnoriui ir išmonei. „Kapričai“ išsiskiria sumanymo originalumu: visi ciklo atspaudai buvo numeruoti, kiekvienam iš jų parašytas apgalvotas verbalinis komentaras. Tai rodo, kad dailininkui buvo svarbi lakštų seka, atskleidžianti niūrų ciklo turinį. Savo kūrinių komentarus dailininkas skyrė ir įtakingai to meto cenzūrai.

„Kapričai“ – pirmasis didelės apimties grafinis F. Goyos projektas, sumanytas ir sukurtas pirmiausia sau pačiam, savo „sielos pramogai“, be užsakovų ir globėjų nurodinėjimų. Tai tarsi asmeninis dailininko dienoraštis, drąsi jo vaizduotės užgaida, atvėrusi skausmingos dailininko kūrybos nervą, aplink save pažėrusį susikaupusio kartėlio ir pagiežos žiežirbų.

Serija sumanyta kaip šviečiamoji satyra, perspėjanti, kaip pražūtinga atsiduoti iliuzijoms ir pasitikėti kaukėmis. „Kapričų“ lakštuose dailininkas plėtoja temas, apibendrinančias visą gyvenimo patirtį, praturtintą lakios fantazijos paveikslais. Tarsi kritiškas ispanų visuomenės stebėtojas, jis skalpeliu preparuoja žmogiškas silpnybes ir ydas, narsto tamsiąsias žmogiškos prigimties puses, ironizuoja trečiosios respublikos vertybes. Po didinamuoju stiklu atsiduria visi socialiniai sluoksniai: monarchija, aristokratija, dvasininkija, žmonės iš liaudies. Lakštuose regime pesimizmo ir sarkazmo pustoniais nuspalvintą Madrido gatvės kasdienybę, pagedusią aukštuomenę, joje tarpstančią veidmainystę, pataikūniškumą, melą ir žiaurumą. Šykštuoliai, gašlūnai, bailiai, nevykę gydytojai, kvailos senės, valkatos ir dykaduoniai, kurtizanės, veidmainiai, tamsuoliai, tinginiai ir sukčiai yra pavaizduoti, pasitelkus alegorijas. F. Goyos kūrinys apnuogina Ispanijos visuomenės piktžaizdes, kritikuoja bažnyčią ir tikėjimą, teismus ir įstatymus, gydytojus, mokslą, atakuoja iškreiptus ir nuvertintus žmonių tarpusavio santykius, išjuokia santuokinę neištikimybę, vyrų ir moterų ryšius. Amžininkų liudijimu, daugelyje šių personažų galime įžvelgti konkrečius XVIII a. dvasinio nuopuolio ištiktos Madrido visuomenės elito prototipų parodijas (tarp jų – ir pirmąsias karalystės personas). Estampų serija amžininkų buvo vadinama „visuomenę kamuojančių ydų ir nuodėmių traktatu“. Laikoma, jog „Kapričai“ darė įtaką politinės karikatūros kaip dailės žanro plėtotei, paveikė klasikinės XIX a. prancūzų ir anglų satyrinės grafikos raidą. „Kapričai“ priskiriami prie didaktinių, moralizuojančių kūrinių, smerkiančių visuomenės sugedimą. Trumparegiška būtų laikyti šią seriją vien švietėjų pozityvistine hogartiška satyra. Karaliaus dvaras kilniadvasiškai dovanojo savo numylėtiniui už šį nekaltą pašmaikštavimą. Daugiau rūpesčių dailininkui sukėlė kaltinimai laisvamanybe ir nedorovingumu: aršiam bažnyčios kritikui grėsė inkvizicijos nemalonė. F. Goya pasirodė besąs diplomatas ir surengė viešą serijos pristatymą ginamuoju straipsniu, pasirodžiusiu 1799 m. vasario 6 d. „Diario de Madrid“ puslapiuose. Juo lyg skydu F. Goya prisidengė nuo visa persmelkiančio karingosios bažnyčios įtarumo, viską nurašęs menininko vaizduotės keistenybėms. Dailininkas ketino estampų ciklą pavadinti „Sapnais“ arba „Universalia kalba“ (Idioma Universal...) pagal 43 ciklo lakštą, vaizduojantį miegantį dailininką („Sąmonės miegas gimdo pabaisas“). Šis estampas turėjo papuošti antraštinį ciklo lapą.

Nepaisydamas grėsmės, dailininkas vaizduoja inkvizicijos aukas, rodo viešus autodafė, perrengia dvasininkus piktavalių tamsiųjų jėgų pasiuntinių drabužiais. Greta bažnyčios tarnų, „Kapričų“ lakštuose šmėžuoja vaiduokliai, kaukai, šmėklos, raganos – košmarų ir niūrios vaizduotės kūdikiai, anot dailininko, „miegančio proto pagimdytos pabaisos“. Visi šie personažai, tarsi atklydę iš Dante’s „Pragaro“ gelmių, žaidžia su žmonėmis keistą šaradą, ištrinančią realybės ir fantazijos riboženklį. Baisumas tampa savotiška būties norma, per kurią atsiskleidžia tamsioji pasaulio prigimtis. Anot Ch. Baudelaire’o „tai asmeninis F. Goyos pragaras, niūri zona, kur karaliauja siaubas Dievo apleistame chaoso pasaulyje“. F. Goya dažnai pasitelkia mirties įvaizdį, išreiškiantį aštrų žmogiškosios būties tragedijos suvokimą. Blogio ir gėrio neatsiejamo buvimo suvokimas kelia įtampą, sudaro balansavimo ant bedugnės krašto pojūtį. Įprastinis matomas pasaulis čia tarsi netenka pamatų, o žmogus atsiduria laukinio, žvėriško, kraupiausio blogio valioje. F. Goyos „Kapričai“ – ne tik ryški socialinė satyra, bet ir išlaisvintos dailininko vaizduotės manifestacija.

Išsivadavusi iš ankštų, sustabarėjusių akademinių dailės taisyklių, ekspresyvi naujo F. Goyos meno pasaulio vizija paveikė ne vieną XIX–XX a. dailininką. „Kapričuose“ F. Goya pasiūlė naują estetinę teoriją, kuria skelbė ir išaukštino nevaržomą kūrėjo laisvę, atsisakė paklusti kūrybos taisyklėms, metė iššūkį ir Apšvietos epochos proto argumentams, išlaisvino įkalintą sapnų ir pasąmonės pasaulį. Po dailininko mirties jo estampai kuriam laikui buvo primiršti, dūlėjo tyloje. Ir tik romantizmo laikotarpiu vėl atsigręžta į F. Goyos kūrybą. F. Goya pasirodė artimas romantizmo kultūrai ir jos puoselėjamoms vertybėms. „Kapričai“ išpopuliarėjo Europoje anksčiau už kitus Gojos kūrinius. Jie įkvėpė prancūzų romantikus Victorą Hugo, Teophilį Gautier („Fantazija svarbesnė nei tikrovė, iliuzija mielesnė už tiesą“), Honoré Daumier, Eugene’ą Delacroix. „Kapričais“ ir visa F. Goyos kūryba itin žavėjosi Ch. Baudelair’as, ji paskatino sukurti romantizmo manifestą – „Piktybės gėles“. Anot Paryžiaus dainiaus, „pasaulis kupinas bjaurasties, žmogaus siela – taip pat“. Prancūzų dailininkai „Kapričuose“ pastebėjo keistą realybės ir fantazijos susipynimą, iš jo gimstantį simboliškumą, groteską, ekspresiją, žavėjosi dailininko bodėjimusi taisyklingu engrišku piešiniu, akademiniu statiškumu ir rutina. Niūri gotikinė F. Goyos fantastika, demoniškas siaubo „tikroviškumas“ darė įtaką romantizmo, simbolizmo ir viso europinio modernizmo raidai. Dailininko talentas ir kritinė įžvalga – du bruožai, apibūdinantys jį kaip Europinio modernizmo priešaušryje iškylančią figūrą.

„Kapričai“ užėmė ypatingą vietą Europos grafikos istorijoje išskirtine menine ofortų kokybe ir išradingumu, taikant įvairias technines naujoves. Cikle panaudoti originalūs ir nauji tiems laikams techniniai metodai, drąsiai derintos įvairių grafinių technikų galimybės. Gilias juodas aksomines oforto dėmes papildo naujai atsiradusios akvatintos grūdėtumas bei sausosios adatos technika sukurtos tapybiškai laisvos, temperamentingos retušo linijos. Sodrūs šviesos ir šešėlio kontrastai teikia kūriniams dramatizmo, egzistencinio svarumo. Nors grafikos meno paslapčių F. Goya mokėsi Italijoje pas Giovannį Batistą Tiepolą, iš šio venecijiečio, rokoko kultūros atstovo perėmė vien tapybiškumo siekimą. Giliau F. Goyą paveikė pažintis su Rembrandto kūriniais Madrido rūmų bibliotekoje ir savarankiškos studijos. F. Goya prisipažįsta turėjęs tris mokytojus –­ Velazquezą, Rembrandtą ir gamtą. Ispanijoje tuo metu nebuvo autorinio estampo tradicijų, ir raižiniai buvo kuriami išimtinai reprodukavimui. F. Goya kaip ir Rembrandtas kitados, tapo vienu ryškiausių XVIII–XIX a. Europos autorinės grafikos kūrėjų. Pirmasis didesnis F. Goyos atliktas grafikos kūrinys –­­ lakštai, reprodukuojantys Velazquezo kūrinius. Jau tada dailininkas ėmėsi šios naujos technikos ir stengėsi perteikti tapybiškumą, pasitelkęs ofortą ir akvatintą. F. Goyos kūryba išsiskyrė temperamentu ir ekspresija, kuri atvėrė kelią emocingesniam meno suvokimui.

„Kapričų“ ciklo kompozicijos yra piramidinio pobūdžio, primenančios teatro sceną su negilia užkulisių erdve. Pirmame plane paprastai išdėstomi svarbiausi veikėjai, o už jų plyti kulisai – fonas lyg tamsus debesis, vėjo gūsiai, šešėlio judėjimas. Detalių palyginti nedaug. Toks kompozicijos tipas idealiai tiko pagrindinei kūrinio idėjai išreikšti. Dailininkui buvo svarbu paro­dyti jį supantį pasaulį kaip sceną, kurioje vyksta nepertraukiamas pasirodymas. Visi joje dalyvaujantys žmonės yra aktoriai, ir kiekvienas jų vaidina, slepia savo veidą po karnavalo kauke. Vaizdas scenose perteiktas tarsi judantis, o personažai kybo ar sklando erdvėje. Dailininkas atsisako taisyklingos apimčių modeliuotės, nesiekia perteikti dekoratyvių ar erdvinių efektų. Jis perteikia trumpos akimirkos įspūdį. Dailininkas atsisako griežto linijinio kontūro, o pasitelkęs tonų gradaciją suteikia vaizdui efemeriškumo ir trapumo. Panašia maniera dirbo ir impresionistai. Ekspresyvus, dinamiškas, vietomis nervingas ir vibruojantis tapybiškas F. Goyos piešinys veikia emociškai stipriai. Dramatiškos dinamikos lakštams suteikia išsklaidyta arba, atvirkščiai, sutelkta šviesa, galinga, aštri ir kontrastinga šviesotamsa, vietomis vaiski, tarsi prožektoriaus spindulio užlieta, sukurianti fantastinio ir nerealaus veiksmo įspūdį. Ji pasitelkiama psichologinei įtampai sukurti. Toks vaizdas žiūrovui atrodo paslaptingas ir nepagaunamas. F. Goya nepaiso ir aprobuotų grožio kanonų – išsipusčiusioms machoms ir jų kavalieriams suteikia gatvės personažų, liaudiško grubaus tipažo bruožų. Net „Ispaniškoji Venera“ – didžioji F. Goyos gyvenimo meilė, hercogienė ir turtinga aristokratė Marija Teresija Kajetana de Alba, populiarumu nenusileidusi karalienei, yra labiau žemiška nei sutaurinta gražuolė („Nuskrido”, lakštas Nr. 61). Dailininkui svarbu perteikti momentinį judesį, jis fiksuoja rakursus, veido mimikas, gestikuliaciją ir nepaiso atsirandančio personažų karikatūriškumo. Dėl šių išorinių judesių ir išraiškų jo personažai atrodo gyvi ir valingi. Nejudantis personažas sustingęs tarsi nenatūralios būsenos greičiausiai yra prievartos auka, verčiamas kęsti nepatogioje, kankinančioje padėtyje. Visi atsirandantys netaisyklingumai, spontaniški netikėtumai – dailininko temperamento išraiška.

„Kapričais“ F. Goya suardė amžininkų ramybę, sugriovė „tvirtos realybės“ pagrindus, o jų vieton pasitelkė vien iliuziją ir skeptišką kartėlį. Teophilio Gautier rašė: „Jo talentas labai originalus, o individualybė – tokia stipri ir galinga, kad ją sunku apibūdinti žodžiais. F. Goyos kompozicijos –­ tai tamsi naktis, kurią perrėžia šviesa, išskirianti blyškius siluetus ir keistas fantastines pabaisas. Jose sumaišyti Rembrandtas ir Vateau, ir groteskiška Rabelais vizija. Koks tai nuostabus mišinys! O jei dar pridėtume ispanišką dvasią, kvapnų šelmišką Cervanteso humorą, nė kiek nepriartėtume prie pastangų apibūdinti F. Goyos talentą“...