Visuomenės veikėja Jelena Bonner, rašytojas Vladimiras Bukovskis, politinis apžvalgininkas ir mokslininkas Andrejus Piontkovskis, ekonomistas Andrejus Ilarijonovas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, rašytojas Zacharas Prilepinas, žmogaus teisių gynėjas Levas Ponomariovas, analitikas Vladimiras Kara- Murza, žurnalistas Aleksandras Ryklinas, politikas Garis Kasparovas, politikas Borisas Nemcovas ir dar keliasdešimt kitų ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų gerai žinomų asmenų pasirašė kreipimąsi į Rusijos piliečius, kuriame teigiama, kad Vladimiro Putino režimas yra rusų tautos gėda ir kelia mirtiną grėsmę Rusijos valstybei.  V. Putinas, kaip teigiama kreipimesi, privalo pasitraukti kuo greičiau, nes kiekviena jo režimo diena tarsi auglys naikina Rusijos valstybę.

Kreipimosi tekstas yra platinamas visoje Rusijoje, po juo renkami parašai. Taip pat kreipimosi rengėjai su juo siekia supažindinti ir užsienyje gyvenančius žmones, nes, deja, ypač vakariečiai,  žvelgia į „putinizmą“ pro „rožinius akinius“.

Siūlome kreipimosi vertimą į lietuvių kalbą ir Bernardinai.lt skaitytojams.

 Rusijos piliečiai. Įsisąmoninimas fakto, jog valdančiosios viršūnėlės valia mūsų valstybė pateko į istorijos aklavietę, paskatino mus paskelbti šį kreipimąsi.

 Sau saugumo garantijų ieškojusi Šeima suteikė praktiškai neribotą valdžią Rusijai žmogui su abejotina reputacija, nepasižyminčiam nei talentu, nei būtina gyvenimo ar profesine patirtimi, ir tai sukėlė ryškią visų valstybės institucijų degradaciją.

Permainų būtinybę jaučia net didelė valdančiojo „elito“ dalis, pakanka prisiminti daug triukšmo sukėlusį D. Medvedevo opusą „Rusija, pirmyn“. Tačiau medvedeviška „modernizacija“ yra akivaizdžiai imitacinio pobūdžio ir tarnauja vieninteliam tikslui –  atnaujinti dekoracijas, išlaikant autokratinės kleptokratijos esmę.

Mes teigiame, kad ta visuomeninė-politinė konstrukcija, kuri šiandien primesta Rusijos piliečiams, yra žlugdanti ir turi savo architektą, kuratorių ir apsauginį viename asmenyje. Tai – Vladimiras Putinas.

Mes teigiame, kad šiandien Rusijoje neįmanomos jokios esminės reformos, kol V. Putinas turi realią valdžią.

Mes teigiame, kad  Putino režimo išmontavimas, tikras posūkis demokratijos link, gali prasidėti tik tuo atveju, jei iš Putino bus atimti visi valstybės ir visuomenės valdymo svertai.

Mes teigiame, kad per Putino valdymo metus valdžia tapo negailestingo elgesio su savo piliečiais bei nematyto masto korupcijos simboliu. Rusija tapo valstybe, kurios piliečiai beteisiai ir dauguma jų nuskurdę. Valstybė, kuri neturi nei idealų, nei ateities.

Kaip mėgsta kartoti Kremliaus propagandininkai, Rusija Jelcino laikais klūpėjo ant kelių, o  Putino laikais ji guli veidą panardinusi purve.

Tai valdžios paniekos ne tik asmenybės teisėms ir laisvėms, bet ir žmogaus gyvybei apskritai purvas. Tai melaginga ir bejėgė politinių ir visuomenės institutų imitacija, tai protus ir sielas nuodijančio televizijos primityvizmo purvas, kuris paverčia vis dar vieną iš labiausiai išsilavinusių pasaulio tautų bedvase ir amoralia minia. Tai totalios korupcijos ir vagysčių purvas, tekantis iš pačios Rusijos valdžios viršūnės.

Be Putino protekcijų negalėtų egzistuoti jam artimų asmenų milijardinės finansinės imperijos – Abramovičiaus, Timčenkos, Kovalčukovo, Rotenbergo, taip pat ir parazituojančios valdžios draugų korporacijos – Rusijos ekonomikos „juodosios skylės“.     

Pradėjęs savo valdymą nuo istorine tapusia fraze „žudyti išvietėse“ , jau vienuolika metų Putinas šį principą pavertė universaliu valstybės valdymo instrumentu, susidorojant su politikos ar verslo konkurentais.

Bet kuris politinis, socialinis ar ekonominis nepritarimas tam, ką daro valdžia, iš karto numalšinamas – geriausiu atveju administraciniais draudimais, tačiau dažnai specialiųjų tarnybų pajėgomis, baudžiamuoju persekiojimu, fizine prievarta ar net žudynėmis. Putinas įrodė veiksmais, kad savo asmeninius oponentus naikins visomis priemonėmis.

Būdamas valstybės vadovu Putinas sužlugdė viską, kas tik galėjo būti sužlugdyta. Visiškai nesėkminga pensijų ir administracinė reforma, neįgyvendinta armijos, spec. tarnybų, teisėsaugos ir teismų sistemos pertvarka. Apverktinoje būklėje vegetuoja sveikatos apsaugos sistema. Švietimo sistemos ir mokslo degradacija pasiekė tokį lygį, ji buvo tiek suniokota  tų veiklių vyrukų, kurių verslo interesams  ji buvo atiduota, kad šiandien rusiškos mokslinės minties ‚titanais“ galima bus vadinti tokius personažus, kaip Petriką ar Gryzlovą.

Praradome dešimtmetį, kai gamtos ištekliai buvo ypač brangūs ir už juos gautus pinigus galėjome skirti valstybės modernizacijai ir struktūrinėms ekonomikos reformoms. Todėl Rusiją taip skaudžiai palietė pasaulinė krizė.

Jelcino pasiriktas įpėdinis ne tik nesugebėjo ištaisyti didžiųjų savo pirmtako klaidų ir užgesinti Kaukazo gaisro, tačiau įsigudrino savo politika perkelti jį į naują lygmenį ir dabar jis pradeda kelti grėsmę Rusijos vientisumui.

„Kurskas“, „Nord-ost“, Beslanas, dešimtis tūkstančių žuvusių vidiniuose karuose, tūkstančiai gyvybių, prarastų technogeninėse katastrofose, sudegusių žmonių gyvenimui netinkamose prieglaudose ir invalidų namuose, dešimtys nužudytų žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir politinių oponentų, milicijos sadizmo aukos – visa tai Putino laikų simboliai.

Neatsakyta mįsle išlieka  Basajevo žygis į Dagestaną, gyvenamųjų namų sprogdinimas Maskvoje, Volgodonske, mįslingi „mokymai“ Riazanėje. Visa tai buvo labai palanku Putinui.

Putino nesugebėjimas strategiškai mąstyti jau seniai nieko nestebina. Jis neturi sugebėjimo nuspėti, koks bus pasaulis po dešimt ar penkiolikos metų, kokį vaidmenį tame pasaulyje vaidins Rusija. Jis nesugeba įvertinti realios rizikos ir grėsmių Rusijai ir todėl nesugeba nuosekliai ir kryptingai planuoti veiksmų, atpažinti tikrų sąjungininkų ir priešininkų.

Akivaizdi to iliustracija – neseniai su Kinija pasirašyta kapituliacinė sutartis, kuri lengva Putino ranka praktiškai perduoda Kinijai Tolimuosius Rytus ir Rytų Sibirą. Tai, kad Putinas nemąsto strategiškai, įrodo ir jo maniakinė aistra įvairiems naftotiekiams visomis įmanomomis kryptimis, ambicingų ir labai brangių projektų įgyvendinimas (pavyzdžiui, Sočio olimpinės žaidynės ar grandiozinio tilto į salą statyba). Tai pasityčiojimas valstybėje, kurioje labai daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.

Persikėlęs kuriam laikus iš prezidento krėslo į premjero apartamentus ir Kremliuje palikęs sau paklusnų vietininką,  tos pačios „kraujo grupės“ atstovą – Putinas sukūrė atvirai antikonstucinę valdžios iki gyvenimo pabaigos konstrukciją. Akivaizdu, kad Putinas niekada savanoriškai neatsisakys valdžios. Tai susiję ne tik su valdžios geismu, bet ir su baime, jog teks atsakyti už savo veiksmus. Rusų tautai gėdinga, o valstybei pražūtinga turėti tokį vadovą, Tokio kryžiaus Rusija negali toliau nešti.

Žemę po kojomis prarandanti Putino grupuotė kiekvieną akimirką gali pradėti nuo tikslinių represijų prie masinių. Mes raginame teisėsaugos organų ir jėgos struktūrų darbuotojus – neikite prieš savo tautą. Nevykdykite nusikalstamų įsakymų, kuriuos pateikia korumpuoti politikai, nepakluskite, kai jus siųs žudyti vardan Putino, Sečino ar Deripaskos...

Šiandien pagrindiniu reikalavimu mitinguose nuo Vladivostoko iki Kaliningrado turi tapti šūkis „Putinai – lauk“. Išsivadavimas nuo putinizmo – tik pirmas, tačiau būtinas žingsnis naujos laisvos Rusijos link.

Vertė Andrius Navickas