Jonas Mekas. Žmogus prie lyjančio lango: trumpoji proza. – Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Jonas Mekas, Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas, dažnai vadinamas „amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu“, yra žinomas ne tik kaip kino bei poezijos kūrėjas, kino kritikas ar parodų kuratorius, tačiau ir kaip subtilios prozos – dienoraščių, laiškų, poetinės prozos kūrėjas.

Dar 1947 m. Vokietijoje buvo išleista Jono Meko novelių knyga „Knyga apie karalius ir žmones“, 1985 m. Niujorke pasirodė „Dienoraščiai“ rašyti 1970–1982.

1997 m. jau Lietuvoje išleista knyga „Laiškai iš Niekur“, 2000-aisias išleistas 1944-1954 m. Vokietijoje bei Amerikoje rašytas dienoraštis „Žmogus be vietos“, 2007 – originalaus, eksperimentinio turinio ir formos kūrinys  „Mano naktys“ sudarytas iš Jono Meko sapnų, susapnuotų ir užrašytų 1978-1979 metų laikotarpiu.

„Žmogus prie lyjančio lango“  – Jono Meko trumposios prozos rinkinys.

Knygoje publikuojami 1946–1956 m. Vokietijoje ir Amerikoje rašyti tekstai. Kiekviena Meko „novelė yra akimirka. Akimirka, kurioj susikaupia didžiausia laiko suma.“ 

***

 „Kai sustoju pačiame tylos vidury, kai mano rankos, kaip dvi pabėgėlės, apsiveja vienatvės – aš puolu, paliestas deginančio skausmo botagu. 

Ir tyla tampa skambanti, tokia skaudulinga, taip pilna ilgesio, ir nerimo, ir skausmo – pilna praeities, pilna vaikystės, ir motinos. 

Ir kiekvienas daiktas, garsas, veidas atgyja mano vaikystės akiraty, kaip deginanti kirmėlė, ir šliaužia, amžinai graužianti, amžinai kankinanti pirmoji atmintis.  

Ir stoviu aš, kraujo ir mirties girdytas, suaižėtas, užsižiūrėjęs atgal, girdėdamas kiekvieną  savo vaikystės garsą, kiekvieną šlamesį, ir kvapą, prisilietimą  – rėžiamas pačian širdies vidurin.“

1947