Valstybinės  šventės ir jų sukurti ilgieji savaitgaliai turi daug privalumų. Kai kas sako, kad net per daug, kad tuokart užplūstanti tinginystė  griauna viską – nuo BVP iki pergalės kare keliuose, suprask, nuo noro dirbti iki noro gyventi. Galbūt, nors veikiausiai kaip kam.

Aš matau vieną neabejotiną tų savaitgalių privalumą  – juose visuomet ištaikai laiko perskaityti seniai susikaupusius skaitinius. Vienas iš tokių - Gabrielės Gailiūtės pasvarstymai „Naujajame Židinyje“ apie metų knygas. Nesiginčysiu su viena iš savo mėgstamiausių vertėjų (taip, būna ir tokių!). Dėl pirmosios vietos sutartume (kaip žinoma, ne tik mudu), o dėl kitų – dėmesio nevertos detalės, koks skirtumas, kas apie pokarį parašė blogiau, Parulskis ar Šerelytė? Ar visa likusi (su negausiom išimtim) lietuvių literatūra?

Įdomu kitkas. Štai G. Gailiūtė rašo: „Lietuvoje vyrauja tokia (galbūt ne visada tiesiai išsakoma) nuostata, kad Menui reikalingas talentas, įkvėpimas ir kitokie sunkiai nusakomi dalykai, o štai rašytojo meistriškumas, darbas ir tiesiog amatas arba pamirštami, arba net menkinami.“ Su šituo sakiniu aš sutinku labiausiai. Ir ne tik kalbant apie praėjusių Metų knygą, kur, sakyčiau, iš peties padirbėta ne tik prie siužeto, bet ir prie kalbos. Būtent padirbėta! Ir tai raktinis žodis. Raktinis žodis, apibūdinantis pamatinį stygių Lietuvoje. Ir, ko blogo, ne tik menuose.

Nežinia, ar Lietuva yra drąsi šalis, bet ji neabejotinai yra idėjų, nuojautų, sumanymų, gudrybių, nušvitimų, prošvaisčių, inspiracijų, talentų, blyksnių ir kitokių pragiedrulių (tik, deja, ne Vaižganto prasme) šalis. Ar tiksliau šalis, kur visa tai laikoma vienintele ir neabejotina vertybe. Kur viskas tuo prasideda (ar bent norėtųsi, kad prasidėtų) ir tuo, deja, baigiasi. Nuo menų ir filosofijos (savi marškiniai arčiausiai kūno: argumentavimo „darbas“ Lietuvos filosofijoje toks pat retas, kaip ir gamtos katastrofos, bet užtat kiek įžvalgų čia pateikiama!) iki nacionalinių projektų (Visagino atominė, elektros jungtys su visu pasauliu, Nacionalinis stadionas, kas dar?) – kur pažvelgsi, vien idėjos.

Na gerai, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad idėjų kultas pas mus nėra virtęs realybe, veikiau likęs siekiamybe. Tenka pripažinti, jog ir gerų idėjų perteklius neregimas. Užtat aiškus perteklius raginimų jas kurti. Lietuviška ideologija remiasi idėjų kūrimu (beje, taip ir liekančiu tų pačių idėjų lygmenyje). Taip mąstė dar Algirdas Julius Greimas, raginęs Lietuvą tapti idėjas bei protus eksportuojančia šalimi, to nepamiršo ir šiandieniai visų įmanomų lygmenų vadybininkai ir administratoriai (tik štai eksporto aspektas jų anaiptol optimistiškai nebenuteikia).

Išties nevalia tuo piktintis, pasaulis toks, socialinė tikrovė tokia. Mokslas, menas, verslas – viskas remiasi idėjomis. Jei esi be idėjų – tu viso labo vykdytojas, amatininkas (o tai juk žeminamas epitetas, tiesa?), negebantis visiškai įsitraukti į šiuolaikinę kūrybinę (būtent!) ekonomiką ir kopti aukštyn jos laipteliais. Tai vadovėlinės tiesos, žinomos kiekvienam vadybos pirmakursiui, ką čia su jomis ginčysies. Idėjos – tai ateitis ir klestėjimas.

Tai kur, šaukia neabejingieji Lietuvos ateičiai ir klestėjimui, kur mūsų „Nokia“ ar „Skype“? Kur mūsų verslo idėjos, galinčios užtikrintai įžengti į pasaulinę rinką? Kol tokio daikto nėra, tuščias mūsų įvaizdis, tušti mūsų pasauliniai viešieji ryšiai ir tuščias mūsų tikėjimas šviesia ateitimi.

Kol tokio daikto nėra... Nevalingai prisimenu vieną gan nuvalkiotą pokštą: kaip turėti prie namų anglišką veją? – o tai labai paprasta, tiesiog reikia, kad tris šimtus metų ją kas nors būtų pjovęs.

Paprašytas išvardyti nacionalinius lietuvio bruožus, jų egzistavimu tikintis žmogus paminėtų ne anekdotinį pavydą, o veikiausiai santūrumą, svetingumą, vaišingumą ir, be abejo, darbštumą. Kažkaip esama polinkio tikėti, kad lietuviai darbo nesikrato. Bet štai viena apklausa, vykusi 1990-aisiais, lyginanti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, sako, jog tąkart teiginiui „Sunkiu darbu galima kai ką pasiekti“ pritarė tik 41,2 procento lietuvių. Norite paerzinsiu? – šiam teiginiui pritarė 65,6 procentai estų (daugiau šios apklausos rezultatų ir galimas paaiškinimas, kodėl jie tokie, o ne kitokie randamas čia). Įdomus klausimas, ar šiandienėje idėjų svarbą akcentuojančioje lietuviškoje ideologijoje šis atsakiusiųjų skaičius atrodytų kitaip?

Kas ir kada Lietuvoje rimtu veidu ragino piliečius dirbti? Aš nepamenu, užtat pamenu, kada ir kokiu intensyvumu vyksta Lietuvos vizijų konkursas. Savaime šitas konkursas man labai patinka, bet... Kaipgi čia neprisiminsi smagaus kuriozo – ar žinote, kad iš devyniasdešimtųjų hito „Šaukiu aš tautą“ teksto buvo išimti pora posmų, vienas iš jų prasidėjo žodžiais „Šaukiu aš darbo rankų milijonus/ įsupt naujam darbymečiui varpus”...

Kažkaip labai jau bolševikiškai skamba, net nesmagu kam pasakyti.