Mindaugas Kavaliauskas – vienas aktyviausiai kuriančių ir kryptingai fotografijos meną propaguojančių Kauno kūrėjų, ambicingų projektų sumanytojas ir įgyvendintojas. Jis pirmasis Lietuvoje ir Baltijos šalyse ėmė kasmet (nuo 2004 m.) rengti fotomeno festivalį „Kaunas photo“. Pristatęs daug pasaulio fotomenininkų iš ato­kiausių kraštų, MINDAUGAS KAVALIAUSKAS kviečia įdėmiau pažvelgti į... Kražių miestelį. Jame kūrė savo pirmąjį albumą „Kražių portretas“. Autorių kalbina LIUCIJA ARMONAITĖ.

Purpuriniai sofos ir krėslų apdangalai, raudonos dirbtinės gėlės, ryškiai raudoni Lentvario kilimo ir gal rytietiško kilimėlio raštai. Dar – alavijas, styrantis iš pinto krepšelio, nertos bei austos staltiesės, Lietuvos ir Danijos vėliavėlės... Kodėl pasirinkai būtent šią fotografiją knygos „Kražių portretas“ viršeliui?

Būtent šis atvaizdas apibendrina tai, ką sudėjau į knygą. Šis raudonas interjeras nėra portretas, tad turėtų kreipti mintį į tai, kad knyga pagal žanrą nėra portretų rinkinys. Veikiau fotografijos, pasakojančios apie žmones ir jų gyvenimą. Nežinau, ar tai pavyko, bet ilgai ieškojau nuotraukos, į kurią būtų galima žiūrėti daugiau nei vieną kartą ir atrasti daugiau reikšmių, akcentų. Tikiuosi, kad Elenos Dirmeikienės svetainė, pa­ruošta svečiams, kvies ir knygos žiūrovą apsilankyti.

Kai pirmą kartą įžengiau į tą kambarį, iškart atkreipiau dėmesį į Lietuvos ir Danijos vėliavėles. Nedideli interjero akcentai, tačiau 2002 m. tai buvo gan stiprus globalėjančios Lietuvos požymis. Tad ši fotografija – mano intencija atkreipti dėmesį į pasaulio pulsą mažo miestelio gyvenime.

Įvairiai aptarinėjama dominuojanti šioje fotografijoje raudona spalva. Pavyzdžiui, per knygos sutiktuves, įvykusias Kražiuose vasario 5 dieną, kalbėta, kad raudona – kančios, Kražių skerdynių spalva. O kai Olandijos Noorderlicht festivalio rengėjai didžiulės parodos apie Rytų Europą „Už sienos: Rytų Europa prieš ir po 1989 m.“ šį vaizdą pasirinko kaip vieną iš parodą pristatančių fotografijų, piršosi mintis, kad jiems raudona spalva – stipri politinės ideologijos išraiška. Dar teko girdėti, kad viršelio nuotrauka neva slepia nežinia kokius nuotykius – juk prie sienos atremta gitara, lyg kviečianti į turistinį žygį...

Kaip kilo sumanymas fotografuoti Kražiuose?

Paryžiaus aukštojoje dailiųjų menų mokykloje per fotografijos istorijos kursą teko studijuoti XX a. vidurio JAV fotografijos meistrų Walkerio Evanso ir Paulo Strando knygas. Man tie leidiniai buvo tarsi postūmis, įkvėpė kurti ciklą apie mažos bendruomenės gyvenimą. Kai 2000-aisiais Čikagoje per lietuvių vakarėlį pas Algimantą Kezį sutikau kunigą Alionidą Budrių ir jis pakvietė mane į Kražius, idėja tapo konkrečiu, apčiuopiamu projektu.

Knygos įžangoje rašai, kad bendri ūkio darbai su tais žmonėmis privertė pamiršti viską, ko mokeisi apie fotografiją. O studijavai Lietuvoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, nekalbant apie įvairias užsienio stažuotes ar kursus. Gal fotografui apskritai nereikia mokslų?

Studijos man pravertė, net turėjo lemtingą postūmį „Kražių portretui“. Tačiau ir susižavėjęs buitiška amerikietiška dokumentine fotografija, pasigendu jų autorių asmeninio ryšio su fotografuojamais žmonėmis. Taigi ėmiau „šildyti“ tą santykį: daug bend­ravau, padėdavau nudirbti darbus. Pastebėjau, kad pasikeitė mano fotografavimo metodas – ėmiau spontaniškiau fotografuoti. Tai nebuvo konceptualus sumanymas. Tik skubėjau užfiksuoti natūralią gyvenimo akimirką. Ji buvo svarbesnė už ištobulintą kompoziciją ar nepriekaištingą apšvietimą.

Dabar stebiuosi, kaip daugelį knygai atrinktų kadrų pavyko nufotografuoti pirmuoju kartu. Nenuvertindamas mokslų, ėmiau vertinti intuiciją.

Kokia Tavo apsilankymų Kražiuose 2002–2003 metais skaičių suvestinė?

2002-aisiais „Kražių portretas“ buvo finansuojamas projektas, už kurį reikėjo atsiskaityti. Tad tais metais į Kražius važiavau apie 50 kartų. Dar bent dvi dešimtys važiavimų – „apšildomieji“ vizitai, kelionės po 2003 metų. Su Kražiais neatsisveikinau – kasmet gal po penkis kartus užsuku.

Žvelgdamas iš skaitmeninės fotoepochos perspektyvos, manau, kad Kražiuose fotografavau taupiai. Išfotografavau vos 200 juostelių, sunaudojau gal 15 garso kasečių. Į šį albumą tetilpo apie 150 fotografijų. Tačiau dar turiu įdomios, kokybiškos medžiagos bent dviem panašios apimties „Kražių port­reto“ knygoms.

Leidinį išleidai beveik po dešimties metų nuo pirmos viešnagės. Kaip pasikeitė Tavo herojai ir jų aplinka?

Kražiai nedaug tepasikeitė. Jau nedramatizuojama jaunų darbingų žmonių emigracija, kurią miestelis skaudžiai išgyveno prieš aštuonerius metus. Paaugo vaikai, pasikeitė kai kurie pastatai. Nebėra sovietinio kultūrnamio, bet atnaujinta istorinė Kražių kolegija. Ji tapo antrąja miestelio dominante po bažnyčios.

Knygoje ryški mirties tema. Daug kapinių, laidotuvių. Kai kurių žmonių pavardės – juoduose rėmeliuose...

Išėjimo tema neatsitiktinė. Jaunimo Kražiuose nedaug, o senolių kelionė į Kapinių gatvės paskutinę stotelę – kasdienis reiškinys. Vieną karštą vasaros dieną teko fotografuoti net dvejas laidotuves... Kai rinkau fotografijas knygai, skaudu buvo suvokti, kiek daug mano fotografijų herojų paliko šį pasaulį. Supratau, kokie yra ilgi žmogaus gyvenime septyneri aštuoneri metai...

Todėl kiek trikdo fotografija, kurioje, kaip skelbia parašas, „Juzefa savo karste, kurį vadina savo Tėviške, pozuoja prieš fotoaparatą“...

Bet juk Juzefa šypsosi, ji iškėlė savo lazdelę – lyg ginklą! Todėl ją ir fotografavau. Po knygos pristatymo užėjau pas Juzefą – ji laikosi puikiai, įsibėgėjo į savo dešimtąjį dešimtmetį.

Kai kartą užsukau pas kapininką Danielių Michelbertą ir atverčiau jo seną bylą, pamačiau du pasaulius. Vienas –­ kapinių knyga, bylojanti apie Kražių anapilio gyventojus. Antrasis –­ postmodernus būdas po anapusybę keliauti: Michelbertų vaikaitės dėlionė su Harrio Potterio temos piešiniais kapinių knygoje. Tai paveikė kaip užrašas „lovely“ ant močiutės sandalo. Man tai –­ vienas globalizacijos skvarbos į mūsų kasdienybę ženklų.

Apmaudu, kad tai – „skudurynai“, kurių pilna Lietuvoje... Globalizacijos atspaudas ryškus iš darbų užsieniuose grįžusių vaikinų veiduose. Ar liko ir kur liko Kražių autentikos?

Kražiškiai man – lietuviai su kokybės ženklu, prisimenantys, kur jų namai, nesigėdijantys savo kilmės. Buvo neįtikėtina, kad 2002-aisiais daugelis Kražių vaikinų iš darbų Ispanijoje, Portugalijoje, Islandijoje, Norvegijoje ar iš kitur grįžo namo atostogų būtent per Šv. Roko atlaidus. Jie kalbėjo, kad svarbiausia parvykti „per Roką“ – tuomet sugrįžta visi. Vieni grįžta pašvęsti su draugais, kiti uždirbtus pinigus investuoja į savo naujus namus ar tvarko tėvų buitį. Šis kražiškių sugrįžimas atskleidžia charakterius, vietos tradicijų tąsą. Dėl „dolerinių“... Dramos nematau. Liūdniau, kai miesčioniškoje kasdienybėje vaidiname prabangiai išsipusčiusius personažus, lyg nužengusius iš pigaus kalifornietiško filmo.

Kodėl taip detaliai pristatai žmones, aiškini kiekvieną fotografiją?

Man neišdildomą įspūdį paliko JAV fotografo P. Strando ir italų rašytojo, scenaristo Cesare Zavattini prieš pusšimtį metų išleista knyga „Un Paese“ („Šalis“) apie mažo Italijos miestelio Luzaros kasdienybę. Ne poetiška, neidealizuota, nefilosofiška. Žemiška kasdienybė, ypač veikianti per vaizdą ir žodį.

Taigi su fotoaparatu nešiojausi ir diktofoną: įrašinėdavau dialogus, gyvenimo istorijas. O knygoje pateikiau trumpus žmonių, vietų, situacijų apibūdinimus, –­­ juose yra ir kražiškių išsakytų minčių, ir mano pastebėjimų. „Kražių portretas“ –­ apie žmones, jų gyvenimus.

Kalbama, kad fotografo pasirodymas kražiškiams buvo išskirtinis įvykis. O kas Tau dabar yra Kražiai?

Kražiai – vieta, kuri man padėjo vertinti gyvenimą tokį, kokį turime. Atvykęs į Kražius iš sąlyginai turtingų šalių, mačiau, kad Kražiuose gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Čia jis niekuo nesiskiria nuo gyvenimo kituose Lietuvos miesteliuose. Manau, kad mes, Lietuvos miestų gyventojai, turėtume mažiau dejuoti ir daugiau džiaugtis tuo, ką turime: švarus oras, vandens į valias, sveikas maistas, geri keliai, maži atstumai... Apie visa tai kai kuriose kitose šalyse žmonės tik svajoja...

Kaip į Kražių ciklo darbus reaguoja užsieniečiai, kai parodose pristatai šias fotografijas?

„Kražių portretas“ parodytas daugiau nei dvidešimtyje parodų. Prancūzai alpsta nuo laidotuvių scenos, kurioje ant močiutės sniego baltumo skarelės puikuojasi užrašas „Hermes“. Jie mano, kad laidotuvės Lietuvoje prabangios, o senolės rengiasi pagal Paryžiaus madas. Beveik visose šalyse – nuo Lenkijos iki Australijos – garbingiausios vietos parodose dažniausiai skiriamos kelioms toms pačioms fotografijoms. Tai minėtas E. Dirmeikienės namų interjeras, dar keli darbai. Tarp jų – Trakšelių šeima, paskerdusi kiaulę, „ruošia truputį kotletų studentui Andriui, išvykstančiam į Kauną“, ar ta, kurioje prie senutės Liolios, apsiavusios sandalais su užrašu „Lovely“, kojų prisiglaudęs šuniukas.

„Kražių portretą“ skiri šeimai: žmonai Kristinai, sūnums Ignui, Rokui ir Simui...

Į Kražius pirmąkart atvykau su žmona Kristina ir devynių mėnesių sūnumi Ignu. Kai gimė antras sūnus, buvo aišku, kad po intensyvių kražietiškų metų ir ką tik surengtos pirmosios „Kražių portreto“ parodos Vilniaus fotografijos galerijoje jis bus Rokas. Iš jų ir jaunėlio Simo mano „įklimpimas“ į Kražius pareikalavo daug kantrybės, suteikė ilgų išsiskyrimų, nusivylimų planuojant šeimos biudžetą pagal fotografijos projekto vingius. O kai buvo išleista knyga, Ignas, pavartęs ją, pasakė: „Viską supratau. Tai čia ta knyga, kurios fotografijos dengė viso buto grindis...“