Į Lietuvą viena po kitos atkeliauja išeivijos lietuvių dailininkų parodos. Neseniai Vilniaus paveikslų galerijoje galėjome susipažinti su išsamia Vytauto Kasiulio kūrybos retrospektyva. Kovą Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose bus atidaryta marinisto Česlovo Janušo (1907–1993) kūrybos paroda. Česlovas Janušas – mums dar ne itin gerai žinomas. Gimęs Feodosijoje (Ukraina), būsimasis dailininkas su šeima atvyko į Lietuvą 1922 metais. 1931 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1931–1933 m. dirbo Pasvalio aukštesniojoje prekybos mokykloje, 1933–1937 m. Kauno 6-oje gimnazijoje, Valstybės teatre Kaune. Nuo 1937 m. dėstė Kauno dailiųjų amatų mokykloje, 1940–1941 m. jos direktorius. Č. Janušas –­ vienas aktyviausių prieškario Lietuvos dailininkų sąjungos steigėjų, nuo 1931 m. dalyvavo visose Lietuvos dailininkų sąjungos rengtose paro­dose. Dailininkas paliko Lietuvą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Keletą metų praleidęs Vokietijoje, nuo 1950 m. su šeima gyveno Niujorke. Tapytojo kūryboje vyrauja peizažo žanras. Dar prieškario Lietuvoje Č. Janušas nutapė nemažai Lietuvos pajūrio vaizdų, Aukštaitijos peizažų, spalvingų, įtaigių aliejinės tapybos darbų, akvarelių. Č. Janušo paveiksluose realistine išraiška meistriškai perteikiamas erdvės įspūdis, šviesos niuansai.

2010 m. pradžioje į Lietuvą buvo atvykęs tapytojo sūnus Saulius Janušas, gyvenantis JAV ir kruopščiai saugantis Č. Janušo kūrybinį palikimą. Rūpindamasis būsimos parodos reikalais, S. Janušas maloniai sutiko pasidalyti prisiminimais apie tėvą. SAULIŲ JANUŠĄ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.

Česlovas Janušas dažnai vadinamas bene ryškiausiu marinistu Lietuvos tapyboje. Kokie buvo pirmieji Jūsų Tėvo kūrybos impulsai, kodėl jam visą gyvenimą buvo svarbu vaizduoti jūrą?

Tėvelis gimė Feodosijoje, prie Juodosios jūros, ten užaugo. Ko gero, vaikystėje nuolat regėti jūros pakrančių vaizdai giliai įsirėžė jam į atmintį. Tėvas su šeima Ukrainoje gyveno šalia rusų marinisto Konstantino Aivazovskio namų, matė jo paveikslus. Tai paliko įspūdį visam gyvenimui. Atvykęs į Lietuvą, Č. Janušas nemokėjo lietuviškai, kalbėjo tik lenkiškai… Tačiau greit išmoko lietuvių kalbą ir ilgainiui tapo Lietuvos patriotu. Ne tik žodžiais, bet ir darbais. Toks jis liko ir išvykęs gyventi į Vokietiją, vėliau į JAV. Visad galvojo apie Lietuvą ir svajojo kada nors grįžti į gimtinę, pagaliau atgavusią laisvę.

Beje, Tėvelio vaikystė buvo labai sunki – po 1917 m. revoliucijos jo tėvas, t. y. mano senelis, buvo 3 metus kalinamas komunistų. Tėvo mama jau buvo mirusi. Būdamas 10 metų vaikas, jis su broliu ir seserimi gyveno Feodosijos gatvėse, prižiūrėjo juos.

Abu Jūsų tėvai buvo kūrybingi ir meniški žmonės...

Mama Veronika Janušienė – ilgametė operos choro dainininkė. Nuo 12 metų ji dainavo, vaidino Valstybės teatre Kaune. Tėvai taip ir susipažino – Tėvelis kūrė teatro dekoracijas.

Emigracijoje mamai teko sunkiai dirbti, tačiau meninis pašaukimas, artistės talentas skatino ją žygiams. Pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, kur praleidome penkerius metus, ji su kitais lietuviais buvo suorganizavusi vaikų teatrą. Kai su mumis Vokietijoje gyveno ir mano Tėvas, jis, rodos, iš nieko gebėdavo aprengti mažuosius artistus, kūrė jiems kostiumus, dekoracijas ne tik šiam teatrui, bet ir Viurcburgo dramos mėgėjų kolektyvui, „Dainavos“ ansambliui. Pamenu, kaip kostiumai buvo nudažomi tautinės vėliavos spalvomis, ir buvo gera žiūrėti, kad mes, lietuviai, esame vieningi… Lietuvių vaikų teatras Viurcburge veikė daugiau nei dvejus metus.

Ką dar pamenate iš prieškario Kauno, Č. Janušo bendražygių, tuometinio gyvenimo?

Išliko atsiminimų nuotrupos. Kaune, prie Soboro, buvo restoranas „Konrado kavinė“, kurioje mėgo leisti laiką Kauno bohema, menininkai. Neretai su Tėvu numindavome ten dviračiais. Pamenu, būdavo nuobodoka, kai Tėvas leisdavosi į ilgas diskusijas su kokiu nors kolega, o aš turėdavau laukti pokalbio pabaigos... Įstrigo Tėvo ir Adomo Galdiko (1893–1969) nuolatiniai ginčai. Jų meninės pažiūros kirtosi, Galdikas vadovavo Kauno valstybės teatro spektaklių kūrimui, buvo mano Tėvo viršininkas. Tėvą nuolat supo kolegos, dailininkai, bendraminčiai, mokiniai.

Nors su motina iš Lietuvos išvykote būdamas devynerių, ko gero, pamenate Vokietijos pabėgėlių stovyklų kasdienybę…Minėjote, kad kurį laiką, karui baigiantis, apie Tėvą nieko nežinojote. Ryšiai nutrūko, gyvenote laukimu...

Daug ką atsimenu iš to nelengvo meto. Karo, pokario metų Europa buvo tarsi didžiulis tautų, kalbų, dialektų, politinių pažiūrų katilas. Pabėgėlių stovyklos Vokietijoje buvo įkurtos nacių kariuomenės barakuose. Didžiosios Europos valstybės kratėsi pabėgėlių. Stovyklos buvo saugomos, kad jų gyventojai nevagiliautų. Trūko maisto, gyvenimas buvo nelengvas. Vėliau buvo įkurta tarptautinė organizacija pabėgėliams šelpti, gyventi tapo lengviau. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautinių bendruomenių, telkėsi, rengė spektaklius, veikė chorai. Garažuose, kituose tam nepritaikytuose pastatuose buvo įrengtos lietuviškos bažnyčios. Veikė mokyklos, teko mokytis pabėgėlių stovykloje ir man.

Č. Janušas, kaip ir daugelis mokytojų iš Kauno dailiųjų amatų mokyklos, buvo paimtas į Vokietijos fašistinę kariuomenę. Jis tapo karo korespondentu ir buvo išsiųstas į Rytus. Šie kariai fronte turėjo daugiau privilegijų, tad Tėvas buvo ne kartą užsukęs pas mus į Vokietiją, į pabėgėlių stovyklą. Fronte jis išbuvo nuo 1943 m. iki karo pabaigos. Šeimos istorija byloja, kad karui baigiantis, auksarankiai dailininkai sugebėjo falsifikuoti savo dokumentus, neva jie iš Rytų fronto perkeliami į Vakarus... Tėvas su grupe bendražygių savanoriškai pasidavė amerikiečių kariuomenei. Tai įvyko Prancūzijoje. Pasak jo, amerikiečiai, įsitikinę, kad belaisviai – karo korespondentai, po kurio laiko juos paleido...

Po karo Europoje buvo baisi suirutė. Buvo dažnai sunku sužinoti, ar artimieji gyvi, ar žuvę, kur jie yra... Pabėgėlių stovyklose buvo organizuojami specialūs komitetai, atskirų tautybių, bendruomenių žmonių, kurie rinko šią informaciją, mėgino ieškoti dingusių žmonių. Pamenu specialias informacines lentas, kuriose būdavo skelbiamos naujienos, ieškomų žmonių sąrašai. Nuo 1944 m. rudens metus nieko nežinojome apie Tėvą. Jis atvažiavo į mūsų stovyklą dviračiu, iškėlęs juokingą transparantą, kuriame netaisyklinga anglų kalba didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Aš važiuoju pas savo žmoną...“ Tėvas pasakojo, kad amerikiečių kariai, išvydę jį su tokiu plakatu, šypsodavosi ir netrukdė tęsti kelionės...

Jūsų Tėvas, apsistojęs kartu su šeima Vokietijoje, spėjo čia įsitvirtinti, išplėtoti meninę, pedagoginę veiklą...

1945–1949 m. Č. Janušas buvo įsteigęs dailės meno studiją Viurcburge, vieną pirmųjų visoje pokarinėje Vokietijoje. Čia dėstė ir P. Osmolskis, P. (Kaupas) Kaufmanas ir V. Vijeikis. Po kiek laiko Tėvas čia buvo įkūręs ir steigė medžio apdirbimo dirbtuvę, kurioje buvo gaminami įvairūs suvenyrai su lietuviškais tautiniais simboliais, kunigaikščių, rašytojų portretais. Dirbiniai turėjo paklausą tarp lietuvių ir kitataučių. Č. Janušas Vokietijoje nemažai tapė, dalyvavo parodose Viurcburge, Šongau, Baden Badene, Oldenburge, Augsburge, Bairoite ir kitur. Dar teatrinė veikla, dekoracijų, kostiumų kūrimas. Jis buvo ir vienas iš Pasaulio lietuvių dailininkų sąjungos (įsteigta 1948 m. Švabijos Gmiunde, Vokietijoje) įkūrėjų. Tėvas buvo darbštus, valingas žmogus, nesiskundė emigranto dalia, aktyviai kibo į gyvenimą, dalijosi savo žiniomis ir patirtimi su kitais.

Kaip klostėsi Jūsų šeimos gyvenimas, Tėvo kūryba, kai išvykote į JAV?

Į Ameriką atvykome 1950 m. kovą. Vokietijoje liko daug Tėvo darbų, nes anuomet iš Vokietijos į JAV praktiškai nebuvo galima vežti meno kūrinių. Naciai per karą buvo prisiplėšę daugybę meno kūrinių, tad jiems gabenti reikėjo daugybės dokumentų, patvirtinančių, kad šie darbai „legalūs“, nevogti. Tad didesnio formato darbų nesivežėme, tik mažesniuosius. Nemažai Tėvo kūrybinio palikimo išsisklaidė ir Lietuvoje, jau iki karo jis aktyviai kūrė.

Pradžia Amerikoje buvo nelengva. Neturėjome pinigų. Kiek prakutome, kai mama pradėjo dirbti fabrike darbininke. Tėvas specialioms parduotuvėms-salonams pardavinėjo savo kūrinius vos po penkis dolerius už vieną darbą. Kai kiek atsistojome ant kojų, Tėvas juos ir „išsipirko“, bet brangiau – po 30 dolerių. Savo kūrinius, nors ir profesionalius, meistriškus, parduoti buvo sunku. Kas milžiniškoje Amerikoje anuomet žinojo lietuvį Česlovą Janušą?

Vėliau per atsitiktinumą Tėvas gavo darbą „Eastman Kodak“ bendrovės reklamų skyriuje Manhatane, kur dirbo 19 metų. Jam čia padėjo muzikiniai gabumai – Č. Janušas neblogai griežė smuiku, išgirdęs jį grojant, vienas iš garsios kompanijos vadovų pakvietė dirbti.

Tapybai atsidėti Amerikoje Tėvui pavykdavo tik laisvalaikiu. Tačiau metai, praleisti JAV, Tėvui buvo kūrybingi. Kartu su dailininkais Viljamu Vitkumi ir Povilu Puzinu jis dažnai keliaudavo po JAV, tapė, rengė parodas. Vienu metu buvo menininkų susivienijimo „Art league Long Ailend“ vadovas. Organizavo „Kultūros židinio“ Niujorke rengiamas parodas, yra pelnęs įvairių premijų. Tautiniais motyvais papuošė Tėvų pranciškonų vienuolyno Apreiškimo parapijos salę Brukline.

Tėvas aktyviai bendravo su daugeliu to meto garsių išeivijos lietuvių – Povilu Puzinu (1907–1967), Vytautu Kazimieru Jonynu (1907–1997), Anicetu Simučiu (1909–2006), Juozu Kazicku. Palaikė ryšius su Mstislavu Dobužinskiu (1875–1958), kurį prisimenu kaip šiltą, malonų žmogų.

Koks buvo Jūsų Tėvas?

Sakyčiau, griežtas, konservatyvių pažiūrų. Jei galima sakyti, radikalus antikomunistas. Nors visad svajojo apie Lietuvą, jos ilgėjosi, tačiau į sovietų valdomą šalį nė už ką nenorėjo vykti. Buvo susilaukęs pasiūlymų rengti Lietuvoje savo kūrybos parodas, kategoriškai atsisakė ir smerkė kolegas menininkus, kurie palaikė ryšius su šalimi, kurioje viešpatavo komunistinė santvarka, laikė tai gėdingu kompromisu. Tapydamas Amerikos peizažus, pajūrio vaizdus, neretai sakydavo, kad juose matąs lietuviško peizažo charakterį ir stengdavosi tą dvasią įkūnyti.

Tėvas buvo spalvinga asmenybė. Nepaisant preciziškumo, darbštumo, kai kurie dalykai jam buvo sunkiai įveikiami. Pavyzdžiui, vairavimas, kuris praktiškai kiekvienam amerikiečiui nesudarė jokių sunkumų. Tėvas laikė vairavimo egzaminus gal dešimt kartų ir visą gyvenimą taip ir neišmoko dorai vairuoti. Pats save dėl to dažnai patraukdavo per dantį. Daug rūkydavo, rūkymas stipriai pakenkė jo sveikatai. O mane tai visam gyvenimui padarė aršiu rūkymo priešu.

Buvo šeimos žmogus, kad ir laikėsi griežto auklėjimo, Tėvo meilę visuomet jutau. Mylėjo anūkus, mano tris sūnus, kurie šiandien suaugę ir beveik visi sukūrę šeimas...

Ar kas nors Jūsų šeimoje paveldėjo tėvų meninius gabumus, polinkį į kūrybą?

Man menas visada buvo įdomus. Tačiau Tėvo talento nepaveldėjau. Jis mane atkakliai mokė, bet tapau tiksliųjų mokslų atstovu. Esu inžinierius fizikas, nuolat dirbau JAV karo pramonės struktūrose, dėsčiau tiksliuosius mokslus. Tėvo spaudžiamas, lankiau piešimo kursus, bet labiau dėl to, kad tekdavo piešti nuogus modelius. Vėliau atradau savo šiek tiek meninį pašaukimą – JAV lietuvių bažnyčiose teko restauruoti, prikelti naujam gyvenimui ne vienerius vargonus. Sūnūs pasirinko kitas profesijas.

Kokios buvo Tėvo meninės pažiūros?

Konservatyvios. Jis buvo tradicinių meninių nuostatų, apibendrintos, tačiau realistinės kūrybos. Modernaus meno dažniausiai nepripažino, nors gyvenome pokarinėje Amerikoje, kur kunkuliavo įvairiausios naujos srovės, kryptys, per šviesmečius atitolusios nuo klasikinių meno tradicijų. Kaip parodų rengėjas, dailininkų organizacijų vadovas ne kartą ginčijosi šiais klausimais. Dar karštesnis „konservatorius“ buvo Povilas Puzinas. Jis atviriau nei mano Tėvas rėždavo viešai, ką galvojo, dažnai tuo užsitraukdamas nemalonę. Kartą Tėvas netyčia išpylė dažus ir pusiau juokais nutepė abstrakčią kompoziciją. Tokių darbų jis buvo nutapęs gal dešimt, bet pats į juos niekad rimtai nežiūrėjo.

Jo didžioji stichija – akvarelė. Ilgai galvodavo apie būsimą paveikslą, piešdavo parengiamuosius eskizus anglimi. Aliejines kompozicijas dažnai nutapydavo per vieną dieną. Tapydavo ir plenere. Kartą, nužiūrėjęs jį sudominusį motyvą, įsibrovė per tvorą į Kennedy rezidenciją. Buvo išprašytas... Prezidentas Jimmy’s Carteris yra nupirkęs vieną Č. Janušo paveikslą, nes norėjo JAV gyvenančių tautinių bendrijų menininkų kūriniais papuošti Baltuosius rūmus.

Parodoje Radvilų rūmuose išvysime didelę, svarbiausius kūrybos etapus atspindinčią Č. Janušo parodą...

Tėvo palikimą tinkamai sutvarkyti, išsiųsti į Lietuvą parodai – didžiulis darbas. Esu dėkingas už pagalbą, iniciatyvą Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams, ypač –­ buvusiai ilgametei Vilniaus plokštelių įrašų studijos redaktorei Zinutei Nutautaitei, kuri paskatino užmegzti ryšius su Lietuvos dailės muziejumi, imtis šios paro­dos organizavimo.