Aptirpus laukams ledo ritulio šalyje prasidėjo parengiamieji darbai naujajam futbolo čempionatui. Federacijos prezidentas Gekonovičius dėl to labai jaudinosi, kad jam net ėmė sukti vidurius.

Po eilinio apsilankymo sanitariniame mazge Gekonovičius į savo kabinetą grįžo gerai išprakaitavęs ir sustingo tarpduryje bandydamas prisiminti, ar prieš išeidamas žiūrėjo televizorių, nes dabar iš jo sklido garsūs komentarai:

– Prancūzas perduoda kamuolį ispanui, ispanas – afrikiečiui, tas – ambicingajam. Smūgis! Ispanas išmuša kamuolį į kampinį...

– Laba diena, prezidente, – komentatorių nutraukė kamputyje susirangęs Licencijų skyriaus viršininkas Hepalinas, – atsiprašau, kad taip, kol jūsų nebuvo, užėjau ir savavališkai įsijungiau televizorių.

– Vadinasi, nežiūrėjau, – padarė logišką išvadą prezidentas. – Kas žaidžia?

– Ai, čia anglai, Anglijos čempionatas, – ranka numojo skyriaus viršininkas.

– Anglai – ne ai, anglai – gerai, – pamokė pavaldinį Gekonovičius, atsisėdo į savo krėslą ir pasidomėjo: – rungtynių atėjai pasižiūrėti?

– Ne, ką jūs, aš dėl klubų licencijavimo... – nedrąsiai atsakė licenciaras.

– Juk jau viskas baigta. Vietos išdalintos. Ar dar kas, ko nežinau?

– Aš kaip tik dėl tų vietų, – dar nedrąsiau pratęsė Hepalinas, – kad ne pagal licencijas išdalintos.

– Matai, – ramiai tarė prezidentas, – popierizmas ne viską nulemia. Mes juk ne kokie biurokratai. Reikia remtis ir sportiniu principu.

– Ne, bet kas nors gali nesuprasti...

– Ko nesupras? – ėmė pykti Gekonovičius. – Pripratote prie sovietinės, prie planinės sistemos, o dabar demokratija, laisvė, tad reikia atlaidžiau į viską žiūrėti.

– Bet kitose šalyse viskas tvarkingai...

– Taip? Tik „Realas“ tvarkingai iš Čempionų lygos iškrenta aštuntfinalyje jau penktus metus iš eilės. O mums tokios tvarkos nereikia.

– Kad mūsų klubai tiek pasiektų...

– Žinai, kiek „Realui“ tai kainuoja? Mums tokios tvarkos, tokio stabilumo nereikia. Mums reikia mažiau išlaidų, daugiau... sportinio principo, – mostelėjo į ekraną: – o štai „Liverpulį“ gerbiu, jam nelabai sekasi, bet treneris tvirtai sėdi savo kėdėje, nes klubas negali jo atleisti, tektų išmokėti milžinišką kompensaciją. Tokia tvarka visai ir mums tiktų.

– O mums kas iš tokios tvarkos? – nesuvedė galų Hepalinas.

– Federacija su prezidentu galėtų sudaryti tokią sutartį. Gera mintis, reikės pagalvoti, tada ir šita kėdė nebūtų tokia brangi. O kol kas reikia dirbti.

Licencijavimo skyriaus viršininkas tyliai galvoje taikė logikos dėsnius, kurių nė vienas netiko, tad Gekonovičius vėl prakalbo:

– Tai jau viskas aišku?

– Ne. Aš vis dar dėl tų licencijų... Man rodos, mūsų skyrius turėtų žiūrėti, kuris klubas kokios lygos reikalavimus atitinka.

– Jūs ir žiūrite, – padarė reikšmingą pauzę prezidentas, – žiūrite.

– Tai norite pasakyti, kad mes dirbame tik dėl akių.

– Ne, dėl tvarkos.

– Bet kad jos nežiūrima. Neatsižvelgiama į mūsų darbą. Pavyzdžiui, kai kam mes nesuteikėm licencijos, o ji žais aukščiausioje lygoje, ir žemesnės lygos priešpaskutinė komanda perkelta į aukštesnę. Čia lyg ir net ne jūsų minėtas sportinis principas.

– Čia, galima sakyti, ne visai sportinis, bet sportloto principas. Jei užėmei paskutinė vietą A lygoje, nebūtinai turi iškristi į B lygą, o jei laimėjai V lygą, nebūtinai pakilsi į B lygą. Abėcėlę aš dar gerai moku: A, B, V, G, D ir taip toliau. Žaidei sportloto vaikystėje? Loterija tokia buvo.

– Ne.

– Ten ridendavo kamuoliukus. Trisdešimt trečias buvo futbolas. Visada 33 braukdavau.

– Ir...

– Pinigų buvo galima laimėti. Bet niekada didesnių sumų nelaimėdavau, tad dabar mėginu padėti futbolui. Jis mano gyvenimas, – Gekonovičius bandė sugraudinti pavaldinį, bet susigraudino pats ir išspaudė ašarą. – O dėl tų licencijų nesijaudink, mes tuos neatitikusius tikrinsim kas du mėnesius.

– O tada ką? Šalinsim? Juk tada sugrius visas tvarkaraštis, visa tvarka...

– Ne, kam taip žiauriai? Nieko nešalinsime. Toliau tikrinsime.

– Nelabai suprantu.

– Svarbiausia, kad aš suprantu. O tu nekreipk dėmesio, savo darbą padarei, šaunuolis. Dabar ir pailsėti gali.

– Bet...

– Nusiramink, niekas nekreips dėmesio į tą licencijavimą. Kadaise žadėjau, kad atsistatydinsiu, jei futbolo nerodys per televiziją. Nerodė ir neatsistatydinau. Niekas nenukentėjo. Žinau, ką darau, – prezidentas atsistojo, šitaip iš kėdės pakeldamas ir Hepaliną, – eik jau, ilsėkis, – ir palydėjęs iki durų tarė: – į ledo ritulio pasaulio čempionatą juk irgi patenkama pagal sportinį principą.

Licencijavimo skyriaus viršininkas dar minutėlę žiūrėjo į skaidrias prezidento akis nieko nesuprasdamas, paskui apsisuko ir išėjo. Gekonovičius, uždaręs duris, šoko prie savo kompiuterio ir ėmė jungtis prie banko internete:

– Tuoj patikrinsim, kas ten iš jų pirmesnis, kaip veikia sportinis principas: greičiau, daugiau... – bet susiėmė už pilvo ir puolė pro duris.

Zenekos nuotrauka