Ben Schott. Schotto įvairenybės. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 158 p.

„Schotto įvairenybės“ – unikalus nuostabiausių smulkmenų rinkinys, kurio neįmanoma perskaityti vienu kartu, bet neįmanoma ir padėti į šalį.

Enciklopedija? Žodynas? Almanachas? Antologija? Žinynas? Lobynas? Banalybių rinkinys? Abrakadabra? Vademekumas?

Na... taip. „Schotto įvairenybėms„ tinka visi šie pavadinimai ir dar daug kitų.

„Schotto įvairenybės“ – tai tarsi žvejų tinklas, iškeliantis iš dugno visokią smulkmę. Jo tikslas – surankioti įvairiausias nuolaužas, plūduriuojančias pokalbių bangose. Svarbu pabrėžti, kad „Schotto įvairenybės“ anaiptol nepretenduoja būti nei išsamus, nei autoritetingas, nei pagaliau praktiškas leidinys. Tačiau jis drįsta skelbtis esąs būtinas. Be „Schotto įvairenybių“ gal ir būtų galima mėginti gyventi, tačiau toks mėginimas atrodytų keistas ir net rizikingas.

Kokios dar knygos rodyklėje rasite: batraiščių ilgius, Morzės abėcėlę, dvikovos taisykles, kaip užsirišti kaklaraištį peteliške, Oscaro Wilde'o paradoksus, kiaušinių dydžius ir rinkimų rezultatus?

Kokios dar knygos puslapiuose galėtumėte pamatyti golfo smūgių pavadinimus, skrybėlės mokesčio istoriją, Gvadelupos vėliavą ir keletą žymiausių belgų?

Kur kitur, jei ne „Schotto įvairenybėse“, sužinosite apie Johno Lenono katę, mėsainio „Big Mac" sudėtį, dvylika Heraklio žygių ir žmogžudysčių būdus, kuriuos išsiaiškino mis Marpl?