Šių metų sausį Paryžiaus leidykla „L’Harmattan“ serijoje „Mare Balticum“ išleido knygą, kurios pavadinimą „Des murs a abattre“ būtų galima išversti taip: „Sienos, kurias reikia nugriauti“ arba tiesiog „Sienos nugriauti“.  Knyga turi paantraštę „Angažuotos kovotojos už laisvę liudijimas: Maskva, Vilnius, Kaliningradas, Jamba, Kijevas“.

Knygos autorė Anne-Marie Goussard yra gerai pažįstama daugeliui bent kiek su Prancūzija susijusių lietuvių. Su Lietuva ją sieja ir mūsų šalies garbės konsulo Šampanės–Ardėnų regione titulas.

Autorė taip pat koordinuoja Prancūzijos-Lietuvos asociacijų veiklą, vadovauja Solidarumo su Angola organizacijai, anksčiau ėjo ir tarptautinės Žmogaus teisių organizacijos viceprezidentės pareigas.

Bet tikrai ne buvusios ar esamos A. M. Goussard pareigos ir titulai daro jos knygą įdomią ir vertingą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo jubiliejaus proga. 

Tie, kam šiandien virš keturiasdešimties, tikriausiai prisimena vieną su mūsų išsilaisvinimo istorija susijusį momentą:  koks svarbus tuomet mums buvo kiekvienas užsieniečių gestas, žodis, palaikymas, atvykimas, pranešimas, protestas, reikalavimas, atsiųsta pagalba.

O tie, kurie atvykdavo iki Lietuvos asmeniškai, panašėjo į laisvojo  pasaulio, kuriam mes puoselėjome viltį ateityje priklausyti, angelus-cherubinus.... 

Gal betarpiškiems to meto politikos architektams tie pirmieji mus palaikę užsieniečiai ir nebuvo tokie reikšmingi, tačau masinių renginių dalyviams – pradedant Mokslo akademijos rūmuose įvykusiu Sąjūdžio  Tarybos išrinkimu ir baigiant budėjimu prie Seimo rūmų per 1991 m. sausio įvykius – tie pirmieji į Lietuvą atvykę laisvės turistai buvo be galo svarbūs.

Ta proga norisi pacituoti prancūzų politiko ir rašytojo Jean-Francois Deniau žodžius apie laisvės kovotojus, kuriais, beje, A. M. Goussard  aiškina savo apsisprendimą dalyvauti politinėje kovoje: „kai klaidžioji kažkur savo krūmokšniuose, klajoji  kalnuose, miškuose, pelkėse ar dykumoje – išgyvenimui būtini trys dalykai. Reikia maisto produktų.

Reikia tinkamų ginklų. Reikia vilties, ir viltis nėra mažiausiai svarbus iš šių trijų dalykų. Nes egzistuoja fizinis poreikis, kad kiti žinotų, jog jūs esate čia ir kovojate... Nėra vilties kitų tylėjime”.  

Sakyčiau, kad  pries dvi dešimtis metų, kai Vakarai tebebuvo apsalę nuo Gorbačiovo perestroikos, Lietuvai buvo žiauriai svarbu tie apie mus kalbantys žmonės.  

Kad būtų aiškesnė knygos autorės pozicija, o ir iš to plaukiančios jos veiklos genezė, reikia pažymėti, kad jokių giminystės, kilmės ar mokslinio intereso ryšių su Lietuva (ji ne politologė)  A. M. Goussard neturėjo.

Jos antikomunistinių nuotaikų pradžia siejasi su marksistiniais Prancūzijos dėstytojais. Pati situacija, kai kažkas gali primesti ideologiją, formuoti sąmonę „klasių kovos“ kryptimi jai buvo visiškai nepriimtina, ir ji tai jaunatvišku užsidegimu atmetė.

Vėliau, dešiniųjų studentų organizacijų vasaros stovykloje Vokietijoje jai teko išgirsti liudijimus apie SSRS gulagus ir disidentus. Nusprendusi, kad negalima nieko nedaryti, kai už trijų valandų skydžio nuo Paryžiaus dedasi tokie dalykai, mergina įsijungė į politinę antikomunistinę kovą asociacijos „Už laisvą Rusiją“ gretose.

Taigi, vykdant įvairias užduotis Maskvoje jai teko pabuvoti gerokai iki atvykstant į Vilnių. Čia galima tik priminti, jog kai kurie Prancūzijos intelektualai sovietinį režimą laikė vos ne „rojumi Žemėje“ ir bet kokie pasisakymai prieš „socializmą“ tų „politiškai korektiškųjų“ buvo trukšmingai atmetami.

Knygos autorės pozicija ir veikla to meto Prancūzijoje nebuvo, švelniai tariant, madingos. „Tėra vienas atsakymas į draudimą pamatyti ir informuoti: tai pamatyti ir informuoti.“

Gimtajame autorės mieste Trua (Troyes) buvo pradėtos organizuoti „laisvės savaitės“ – tam tikru laiku čia galėjo susitikti disidentai ir kovotojai už laisvę iš viso pasaulio: liudyti, dalytis patirtimi, planuoti veiksmus. Kaskart tai buvo seminarų, parodų, filmų, susitikimų serijos. Tokia rezistentų iš viso pasaulio susitikimų vieta Trua miestas buvo penkerius metus.

Lietuva ten atsirado ketvirtosiose  „laisvės savaitėse“ Balio Gajausko asmenyje. Beje, A. M. Goussard pažymi, kad iš visų jos pažįstamų jis buvo daugiausia laiko gulaguose praleidęs žmogus – net 37 metus per du kartus. Autorė sako, kad su Lietuva ji susidūrė M. Gorbačiovo dėka: kai 1990 m. gruodžio mėn. pastarasis neleido Baltijos šalių delegacijai dalyvauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje, lietuviai buvo pakviesti į Trua, į „laisvės savaitę“.

Po mėnesio – sausio įvykiai Vilniuje. A. M. Goussard nusprendžia vykti į Lietuvą. Tačiau ta pirmoji kelionė nebuvo spontaniška: jau nuo blokados laikų Lietuvą lankiusių ir pagalbą jai teikusių kitų mūsų šalies draugų dėka ta pirma kelionė tampa tikra ekspedicija su keturiais medikamentų ir kitų tuo metu mūsuose reikalingų daiktų pilnais sunkvežimiais.

Ji su dar dviem kolegomis išvyko priekyje lengvuoju automobiliu. Jos įspūdžiai, blaškantis  tarp Vilniaus ir Kauno, perteikia mūsų gyvenimo aktualijas 1991 m. birželio pradžioje. Tai pastangos suprasti, dalyvauti, padėti, surinkti medžiagą, kad grįžus būtų galima liudyti.

Čia įsipaišo KGB šmėkla, dar galinga ir grėsminga, mūsų politikai,  jaunimas, ryžtas, nuotaikos,  mūsų buities epizodai (grįžtant Lenkija prancūzams pasirodė kaip idealus laisvos rinkos modelis...). Tačiau vėliau A. M. Goussard paleis savo garsiąją frazę: „Geriau net nevažuokite į Lietuvą, jei galvojate, kad čia vėl negrįšite“.

Liepos pabaigoje, per Medininkų įvykius, ji buvo Rumunijoje. Savo užrašuose „Naivumas, manipuliacijos ir bendrininkavimas“ ji kaltina Vakarų politinius lyderius pataikavimu Gorbačiovui, kurį taikliai pavadina „arogantišku didžiausiu planetos elgeta“, kuris net nesiruošia „atsiversti į rinkos ekonomiką“, kuris sėkmingai palaiko, maitina ir eksploatuoja tarptautinės bendruomenės kaltės jausmą, tiesiog genialiai įmaišydamas šantažo dozes, kaip:  „jeigu nesuteiksite paramos, aštuoniolika milijonų bedarbių užplūs Europą“.

A. M. Goussard pažymi, kad Lietuvos pasieniečiai buvo nužudyti tuo metu, kai Bušas deklaravo savo palaikymą Gorbačiovui. Autorė įsitikinusi, kad Medininkų žudynės buvo ne savivalė, ne atsitiktinumas, o Gorbačiovo ir KGB perspėjimas Lietuvai.  Ji giliai sujaudinta – į Lietuvą birželio mėnesį ji važiavo per Baltarusiją – gal tai buvo tie patys vaikinai, kurie tada budėjo?

„Kur dingo Vakarai? Kur dingo laisvės gynėjai? Kur dingo kovotojai už tiesą? – klausia A. M. Goussard ir atsako: „Vakarai nemirė. Dar yra keletas išlikusiųjų tarp Kauno ir Vilniaus. Jie tiki savo vertybėmis ir jomis gyvena. Jie kovoja. Jie neišsižadėjo“.

„Sistema nesikeičia dėl to, kad yra pakeičiami žmonės: pirmasis ešalonas pakeičiamas antruoju, bet komunistinis aparatas puikiai veikia toliau. Vakariečiai jau palaidojo komunizmą, tad jis gali ramiai veikti ir ramiai ruošti savo trečiąjį ešaloną“ - tai per rugpjūčio pučą užrašytos mintys.

Kaip ten bebūtų, rugsėjo pradžoje A. M. Goussard atvyksta jau į Jelcino pripažintą nepriklausomą Lietuvą. Ji tikriausiai buvo tarp pirmųjų užsieniečių, su Baliu Gajausku aplankiusių ką tik KGB apleistas patalpas Vilniuje.

Beje, ta antroji jos kelionė buvo pilna nuotykių, galėjusių kainuoti ir gyvybę. Ji įsitikinusi, kad ne be KGB pagalbos... Akivaizdu, kad ta jauna moteris ir jos draugai nebuvo patys mieliausi prancūzai KGB  profesionalams.

Po to A. M. Goussard į Lietuvą buvo atvykusi begalę kartų. 1992-93 m. tai buvo humanitarinės pagalbos, kultūrinės, verslo ir kitokios misijos. Jos pamąstymai „apie sovietų užmuštą iniciatyvą“ susidūrus su nemokėjimu, nenoru dirbti ir nesugebėjimu priimti racionalius sprendimus gamybos srityje tais pirmaisiais nepriklausomybės metais galėtų net įžeisti lietuviškas „ambicijas“, jei ne autorės konstatavimas, prabėgus beveik dvidešimčiai metų, kad „šiandien Lietuva tapo visiškai europietiška šalimi“.

Ji pastebi, kad jos lydimų įvairiais interesias į Lietuvą vykstančių grupių reakcija kartojasi: „pradžioje visi jie glvoja, kad važiuoja į RYTŲ Europą, tačiau atvyksta į Europą. Greitai jie supranta, kad naujosios Europos šalys pradeda lenkti senąsiais, ir tai vyksta, nepaisant krizės“. Gal autorė ir perlenkia lazdą, bet daro tai nuo širdies...

Jos knyga įdomi dar vienu aspektu: tai knyga apie „laisvės keliones“ ir apie „laisvės kovotojų turizmą“, kai keliaujama, nepaisant visų nepatogumų ir pavojų, siekiant pažinti, padėti, dalyvauti. Ir liudyti pasauliui apie tas patirtis. 

A. M. Goussard labai ištikima savo jaunystės kelionėms: knyga, kaip matyti iš pavadinimo, pasakoja ne tik apie Lietuvą, bet ir apie kitus kraštus ir keliones į „karštus taškus“. Panašu, kad juose užmegzti ryšiai neišblėsta – A. M. Goussard tampa ne tik laisvės kovotojų, bet ir jų šalių geros valios ambasadore.

Autorės mintis, kad nugriautos ne tik simboliais tapusios sienos, bet, deja, kartu griuvo vidinės Vakarų gynybos sienos, nors kova už laisvę pasaulyje nebaigta, verta dėmesio.

Mano akimis A. M. Goussard įkūnija vakariečio idealą, kaip aš jį įsivaizdavau iki sienų griuvimo: bekompromisinė ir drąsi kovotoja už laisvę, „veiksmo žmogus“, negailestinga „savųjų“ ambivalentiškų demokratų kritikė, niekada nepuoselėjusi iliuzijų apie komunizmo humaniškumą ir panašius niekus, kuriais savo laiku tikėjo net labai žymūs jos tėvynainiai. 

Griuvus sienoms ir atsivėrus ryšiams, visos vakariečių aureolės išgaravo kaip dūmas. Jie pasirodė besą žmonės kaip ir visi: gal mandagesni, gal naivesni, gal solidaresni; kas be ko, rinkos ekonomiką įsisavinę su motinos pienu. Ten, kaip ir visur tarp žmonių, yra išskirtinių asmenybių. Mano šalies žmonėms pasisekė turėti tokią asmenybę Prancūzijoje, Lietuvos draugų būryje.

Koks nors buržua, o lietuviškai miesčionis, pasakytų apie A. M. Goussard: idėjiška nutrūktgalvė, tarptautinė avantiūristė. Nemanau, kad ją tai labai įžeistų...

Vienoje Gegužės pirmosios demonstracijoje Maskvoje, Raudonojoje aikštėje įvyko Lietuvos palaikymo kontrdemonstracija. A. M. Goussard joje dalyvavo: ji ėjo už kunigo, kuris nešė kryžių ir Lietuvos trispalvę.