2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Benediktas XVI: Maištas ir infantilus paklusnumas – dvi nebrandžios santykio su Dievu formos

2010-03-16
Rubrikose: Religija » Prisikėlimo kelionė 
Rembrantas Sūnus palaidūnas

Sekmadienio vidudienio maldos susitikime šv. Petro aikštėje, popiežius Benediktas XVI komentavo Evangelijos pagal Luką ištrauką iš sekmadienio Šventojo Rašto skaitinių.

Ištraukoje, žinomoje kaip palyginimas apie „sūnų palaidūną“, pasakojama apie tėvą ir du sūnus. Šis tekstas, pasak popiežiaus, yra viena iš visų laikų dvasingumo ir literatūros viršūnių. Kokia būtų mūsų literatūra, menas, civilizacija be pilno gailestingumo Dievo Tėvo apreiškimo?

Šis apreiškimas visada jaudina ir kiekvieną kartą, kai ji girdime ar skaitome, galime suprasti naujų dalykų. Šis evangelinis tekstas turi ypatingą galią kalbėti apie Dievą ir parodyti Jo veidą, tiksliau sakant, Jo širdį.

Po to, kai Jėzus papasakojo apie gailestingą Tėvą, nebėra kaip anksčiau. Dabar pažįstame Dievą. Jis yra mūsų Tėvas, kuris iš meilės sukūrė mus laisvus ir turinčius sąžinę, kuris kenčia, kai pasimetame ir švenčia, jei sugrįžtame. Todėl santykis su Dievu kuriasi istorijos viduje, panašiai kaip tarp vaikų ir tėvų: iš pradžių vaikai priklauso nuo tėvų, vėliau pareikalauja savo autonomijos, galiausiai, jei vystimasis yra teigiamas, ateinama prie brandaus santykio, kuris remiasi pripažinimu ir autentiška meile.

Šiuose etapuose galime regėti taip pat žmogaus ir Dievo santykio momentus. Yra etapas, panašus į vaikystę – religija, kuri motyvuojama poreikio ir priklausomybės. Palengva žmogaus auga ir nori išsilaisvinti iš šios priklausomybės, tapti suaugusiu, pats tvarkytis ir savarankiškai apsispręsti, manydamas, kad gali apsieiti ir be Dievo. Tai delikati fazė, galinti atvesti ir prie ateizmo. Bet ir šis neretai slepia troškimą atskleisti tikrąjį Dievo veidą.

Mūsų laimei, Dievas niekad neatsisako savo ištikimybės ir net jei mes pasimetame, nutolstame, vis tiek mus myli, atleisdamas už mūsų suklydimus ir kalbėdamas mūsų sąžinei, kad vėl grįžtume pas Jį.

Palyginime du sūnūs elgiasi priešingai. Jaunesnysis išvyksta ir vis labiau degraduoja, o vyresnysis lieka namie, tačiau ir jis turi nebrandų santykį su Tėvu. Kai brolis sugrįžta, vyresnėlis nėra toks laimingas, kaip Tėvas, netgi supyksta. Du sūnūs vaizduoja dvi nebrandžias santykio su Dievu formas: maištą ir infantilų paklusnumą.

Abi šias formas viršija gailestingumo patirtis. Tik patirdami gailestingumą, žinodami, kad esame mylimi veltui tokia meile, kuri didesnė už mūsų skurdą, taip pat ir mūsų teisingumą, pagaliau užmezgame tikrai sūnišką ir laisvą santykį su Dievu, - baigdamas savo apmąstymą sakė popiežius Benediktas XVI.

Vatikano radijo logotipas 2011

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

Luknė 2010-03-22 22:43

"Dabar pažįstame Dievą. Jis yra mūsų Tėvas, kuris iš meilės sukūrė mus laisvus ir turinčius sąžinę, kuris kenčia, kai pasimetame ir švenčia, jei sugrįžtame. " Kaip Dievas - pilnatvė pats savyje, kuris yra meilė ir visiškai pakankamas savyje - kenčia? Švenčia? Ar jam būdingos mūsų emocijos? Ar tai tik metafora? Kiek mūsų Dievo paveikslo sužmoginimas atitinka realybę?

Monika

Roma 2010-03-17 20:00

Esame Dievo vaikai. Bet visada nebrandūs. Jeigu tik pasijusime esą subrendusiais, tai tuoj imsime galvoti, kad esame nesubrendusių Dievo vaikų Tėvai. Stebėkime save, kad taip niekada neatsitiktų. Nes išeisime į melą. Juk Dievo vaikų Tėvas yra Dievas. O Dievo gailestingumas yra išskirtinai Dievo savybė. Prikelianti mus iš numirusių.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.