Buvo žydų šventė ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.

Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betsata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.

Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“

Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol aš pats nueinu, kitas įlipa griečiau už mane“.

Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šeštadienis. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šeštadienis, tau negalima nešti gulto“.

Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: 'Imk savo gultą ir eik!'“

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: 'Imk ir eik?'“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį susitiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šeštadienį.

Kiti skaitiniai: Ez 47, 1–9. 12; Ps 42, 2–3. 5–6. 8–9

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Išgydymas prie Betsatos maudyklės yra vienas žinomiausių Jėzaus padarytų stebuklų. Čia aiškiai pasirodo tai, kaip Jėzus supranta savo mesianizmą – jis ieško paklydusių ir gydo sužeistuosius. Tačiau Jėzus veikia ne „automatiškai“ – jis klausia, ar žmogus nori pasveikti ir ar jis priima Dievo pagalbą tikėjimu ir paklusnumu.

Jėzus – jau antrą kartą Jeruzalėje ir būtent per Paschos šventę, bet tik pirmąjį kartą parodo čia stebuklą.

Betsatos maudyklė tikrai egzistavo ir  jos pavadinimas reiškia „gailestingumo namai“. Stoginė (gr. Stoa) asocijuojasi su Evangelijos parašymo metu egzistavusia filosofine kryptim.

Ten buvo daug ligonių, būtent labai sunkiai sergančių, kurie buvo pasmerkti vien tik elgetauti ir „laukti stebuklo“. Čia nužengdavo Dievo pasiuntinys ir sujudindavo vandenį antgamtine jėga ir greičiausi laukiantieji turėjo galimybę pasveikti.

Ir štai žmogus, kuris susitinka su Jėzumi. Jį apibūdinant užtenka paminėti, jog jis yra tas, kuris turi 38 metų ligos patirtį. Tai daugiau nei 38 ligos savaitės, tai daugiau nei viena karta, tai tarsi Dievo tautos klaidžiojimas dykumoje. Jo geriausios dienos jau praėjo, ar yra dar vilties? O kiek kartų buvo bergždžiai šokta į vandenį...

Dažnas Jėzaus bičiulis buvo sužeistas. Dėl tokių bičiulių Jėzus leidosi pats būti sužeistas ir nešti jų naštas bei negalias. Jis mato tą, kuriam labiausiai reikia pagalbos. Jis Dvasios dėka pažįsta visą sergančiojo patirtį ir klausia, ar šis visa savo sukaupta patirtimi vis dėlto nori pasveikti. Čia reikia turėti noro arba bent noro norėti.

Tada ligonis atskleidžia skaudžią tikrovę, kuri yra sunkesnė nei jo iš išorės matoma negalia: nėra nė vieno su juo. Apklausos parodė, jog  sunkesni  ligoniai daugiau kenčia dėl artimųjų nusigręžimo, nei nuo savo ligos skausmų. Atrodytų, jog dėl artimo meilės kiti turėtų taip ilgai sergančiam padėti įbristi pirmam į vandenį, bet to niekada nesulauksi šioje kovoje dėl būvio. Taigi jis nori būti sveikas, bet visiškai to negali pats pasiekti.

Jėzus ragina jį keltis, ne tik kūnu, bet ir dvasia. Ir čia, kaip pirma buvo reikalingas noras ir valia, dabar dar reikalingas paklusnumas, kad stebuklas tikrai įvyktų.

Ligonis keliasi ir eina pirmyn kaip Jėzaus pasiuntinys.

Bernardinai.lt

2007