Pokalbis su Vilniaus Valstybinio kvarteto violončelininku, profesoriumi Augustinu Vasiliausku.

A. Baltėno nuotrauka

Dabar Gavėnia. Jūs jau kelinti metai puoselėjate tradiciją. Lietuvos bažnyčiose groti sakralinę muziką. Kovo 14 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje Jūs grosite Jozefo Haidno „Septynis paskutinius mūsų Išganytojo žodžius ant kryžiaus“. Kas Jums sakralinė muzika?

Buvo toks Maskvoj Borodino kvartetas. Vienas geriausių pasaulio kvartetų. Jie kažkada atvažiavo į Vilnių. Ir grojo pirmojoj daly, ten aš dabar neatsimenu kokius kūrinius, o antroj daly turėjo pagroti Jozefo Haidno „Septynis žodžius...“, šitą kvartetą. Jie susirado gražią mergaitę, kad ji kažką paskaitytų, kadangi kiekviena dalis turi pavadinimą, ir taip labai gražiai praėjo, bet tradicinėj koncertinėj aplinkoj. Tas žodis buvo pasakytas koketiškos panelės ir vis tiek kitą dieną buvo pakviestas filharmonijos direktorius į LKP CK pasiaiškinti kaip galima buvo atlikti šį kūrinį viešai. Kadangi buvo kiekvienos dalies pavadinimas ir tai buvo perskaityta viešai klausytojams. Kitą dieną buvo didžiulė recenzija. Tai apie pirmą dalį ten daug parašyta, o apie antrą – net nepaminėta, kad buvo atliktas šis kūrinys. Tai yra nepaprasto grožio kūrinys. Nepaprasto grožio! Ir galvojom – mes kažkada pagrosime. Jį pagrojome dar tarybiniais laikais, kai atlikome visus 83 Haidno kvartetus. Tai buvo labai beprotiškai sunkus darbas, tas 19-os koncertų ciklas. Mes du metus jį tęsėme. Ir buvo atliktas tas kūrinys, bet aišku jis buvo pateiktas kaip muzikinis kūrinys, be jokių tekstų, be nieko. O kaip atsirado ta mintis pagroti Haidną Lietuvos nepriklausomybės laikais? Buvo išleista Antano Dambravos knygelė „Septyni žodžiai“ – tokia esė. A. Dambrava – mūsų ambasadorius, kuris gyveno Venesueloj. Haidnas gavo užsakymą parašyti muziką Didžiojo penktadienio dienai, kad sustiprint Liturgijos žodį, XVIII a.. O po kelių šimtų metų, kaip mums pasakojo pats Antanas Dambrava, su kuriuo mus teko maloniai pabendrauti, lygiai tokį patį užsakymą jis gavo XX a. – parašyti Didžiojo Penktadienio tema. Lygiai tas pat, panašu. Ir mums kilo tokia mintis, šituos jo žodžius, paskaityt ir atlikti kartu su muzika. Ir tas prasidėjo Lietuvoj, Arkikatedroj, man atrodo, tai buvo 92-ais metais ir iki šios dienos tęsiasi. Mes stengiamės vis dar tą pagroti Verbų sekmadienį, savaitę prieš Velykas, ir tikrai daug esame groję Lietuvos bažnyčiose ir Italijoje esame groję, Panteone. Tas Dambravos tekstas būdavo visur skaitomas. Labai graži yra išleista kompaktinė plokštelė. Gaila, kad jau visos išdalintos, nebeturime. Tikrai žmonės jas tiesiog išgraibstė. Nepaprastai jaudinanti muzika ir ta dvasia tikrai atitinka Didžiojo penktadienio nuotaiką. Mes grojame kūrinį nebūtinai Didįjį penktadienį, bet žmonės visada lieka labai sujaudinti.

Nes Gavėnia yra ir skirta Kryžiaus kančiai, visa Gavėnia.

Ištrauka iš laidos „Kultūra ir religija“