Pasibaigus kovoms ir represijoms, žmonės dažnai yra raginami pamiršti tam tikrus praeities dalykus. Tačiau tikrai laisvose visuomenėse selektyvi užmarštis negali trukti amžinai.

Penkiolika dėžių su kaulais, apdengtų raudonos, geltonos ir purpurinės spalvos Antrosios Respublikos vėliavomis. Kiekvienoje šių dėžių – žmonių kaulai; kaulai tų, kuriems dalyvavimas ketvirtajame dešimtmetyje vykusiame politiniame eksperimente atnešė mirtį. Per ceremoniją, vykusią kovo 6-ąją dieną Madride, šie kaulai buvo grąžinti aukų palikuonims: daugiausia vidutinio amžiaus sulaukusiems anūkams ir – tik retkarčiais – vaikams.

Šie žmonės verkė dėl protėvių, kurių daugelis net nepažinojo. Aukos mirė nuo bado ir ligų viename iš generolo Francisko Franko 36 metus trukusio valdymo pradžioje įsteigtų laikinų kalėjimų-stovyklų, įkurtų po trejus metus trukusio kruvino pilietinio karo nugalėjus respublikonus.

Ir tik dabar, praėjus 34 metams nuo Franko mirties ir šaliai pasukus demokratijos keliu, dykynėje, netoli Burgos miesto, įvyko kūnų ekshumacija. „Tai buvo labai jaudinamas įvykis, – sakė Jose Maria Gonzalesas, palaikus iškasusios grupės vadovas. – Aš susigrąžinau savo senelio palaikus. Tėvui prieš mirtį buvau pažadėjęs, kad juos surasiu.“

Ši istorija apie frankistų vykdytas represijas – tik viena iš daugelio, iškilusių netrukus po to, kai susikūrė pilietinis judėjimas, kurio tikslas – surasti aukų užkasimo vietas ir nustatyti jų tapatybes. Viskas prasidėjo nuo žurnalisto Emilio Silvos, parašiusio straipsnį apie savo senelį, kuris žuvo nuo frankistų rankos, iniciatyvos. 2000 metais jis nuvyko į gimtąjį senelio regioną El Bierzo šiaurės vakarų Ispanijoje. Žmonės jam parodė vietą, kur buvęs užkastas kūnas. Ieškodamas savo senelio palaikų, Silva atkasė masinę kapavietę.

Tų kraštų, kur neseniai buvo vykdomos represijos, vyko karas arba, kaip paprastai būna, tiek viena, tiek kita valdžia (tiek vyriausybės, tiek įvairūs karo vadai) stengiasi nustatyti taisykles, ką piliečiams derėtų atsiminti ir ką pamiršti.

Žinia apie tai netrukus paplito ir Silva susilaukė pasekėjų. Staiga ispanai suprato, kad tūkstančiai, dešimtys tūkstančių Franko režimo aukų guli nepažymėtuose kapuose, išsibarsčiusiuose po kaimo vietoves. Oficialią Franko režimo tylą dėl nužudytųjų pakeitė jaunos Ispanijos demokratijos nebylus susitarimas nesižvalgyti atgal, tik į priekį. Duobkasiai šią tylą nutraukė. Jų pastangą išsiaiškinti tiesą lydėjo sniego gniūžtės efektas; šiuo metu Silva vadovauja „Istorinės atminties atkūrimo“ asociacijai, turinčiai savo skyrius visoje Ispanijoje. Per dešimtį metų Ispanijoje buvo rasta 5 tūkstančiai palaikų, užkastų 170 vietose. Į asociaciją jau kreipėsi 12 tūkstančių šeimų, norinčių surasti savo giminaičių palaikus.

Tų kraštų, kur neseniai buvo vykdomos represijos, vyko karas arba, kaip paprastai būna, tiek viena, tiek kita valdžia (tiek vyriausybės, tiek įvairūs karo vadai) stengiasi nustatyti taisykles, ką piliečiams derėtų atsiminti ir ką pamiršti. Kartais valdžiai atrodo pernelyg rizikinga suteikti laisvę tyrimams ir praeities įamžinimui. Tačiau žmonių kantrumas turi ribas; anksčiau ar vėliau paprasti piliečiai mes iššūkį dominuojančiam požiūriui ir pareikalaus išsamesnės ataskaitos. Atskleisti praeitį – tai visų pirma atkasti kapus ir studijuoti įrodymus.

Problematiška tiesa

Praėjus geram dešimtmečiui nuo „Nesantaikos“ (angl. Troubles) Šiaurės Airijoje pabaigos, už taiką kovojantys aktyvistai teigia, jog norint atskleisti faktus vis dar susiduriama su didelėmis kliūtimis. Tikėtina, kad tai plaukia iš prieštaringos konflikto sureguliavimo prigimties, kai buvo paskelbta visuotinė amnestija. Atsižvelgiant į tai, jog tvirtosios linijos šalininkų įtaka tebėra stipri, šansai, kad tiesa bus atskleista, yra maži. Tačiau viena iš grupės, kovojančios už tiesą, „Gydymas atmintimi“ (angl. Healing through remembering) įkūrėjų Marie Breen-Smyth sako, jog daugybė tų, kuriuos karas paveikė labiausiai, jaučia didelį norą atskleisti visą tiesą.

Tironijos nuvertimas nereiškia, jog akimirksniu neliks kliūčių tiriant praeitį. Kai kada senojo režimo elementai išlaiko savo įtaką ir kelia grėsmę naujai tvarkai. „Taip devintajame dešimtmetyje atsitiko su Argentina“, – prisimena šios šalies kovos už žmogaus teises judėjimo veteranas Mimi Dorettis, pirmasis pritaikęs teismo medicinos mokslo metodus dešimčiai ar daugiau tūkstančių Argentinoje „dingusių“ žmonių likimui atskleisti. Tik šiomis dienomis, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo chuntos valdymo pabaigos, buvo surinkta pakankamai faktų, kuriais remiantis tapo įmanoma į teismą patraukti šimtus įtariamųjų. Toks pat principas, kai tiesa atskleidžiama po truputį, būdingas ir kitoms tironiją išgyvenusioms Lotynų Amerikos šalims.

Kitais atvejais vienus despotus pakeičia kiti, kartu atsinešdami kitą „priimtiną“ tiesą, kurią kvestionuoti rizikinga. Taip 1994-ųjų metų genocido Ruandoje vykdytojus pakeitė Ruandos liaudies frontas (RPF), kurio reputacija taip pat nėra visai švari. Šiandien kiekvienas Ruandos pilietis, suabejojęs oficialiąja genocidą aiškinančia versija, gali atsidurti teisme. Panašiai atsitiko ir su kitomis Afrikos šalimis: Zimbabve, Uganda ir Etiopija, kur buvusieji sukilėliai įdiegė naujas istorijos versijas. Tiesa, kitaip yra Kenijoje. Šioje valstybėje paprastų žmonių reikalavimas išsiaiškinti tiesą (pavyzdžiui, po 2008-ųjų kraujo praliejimo) išlieka stiprus.

Kartais turi praeiti daugybė laiko, kad būtų įmanoma prabilti apie tiesą. Tačiau netgi labiausiai įsisenėjusiuose konfliktuose žmonės anksčiau ar vėliau ima kvestionuoti oficialias istorijas.

Kartais turi praeiti daugybė laiko, kad būtų įmanoma prabilti apie tiesą. Tačiau netgi labiausiai įsisenėjusiuose konfliktuose žmonės anksčiau ar vėliau ima kvestionuoti oficialias istorijas. Imkime pavyzdžiu Kiprą. 1974 metais įvykęs šios salos de facto pasidalijimas tarp graikų ir turkų įgalino abi puses įsteigti šį konfliktą interpretuojančią savo versiją. Praėjus dvidešimčiai metų nuo 1974-ųjų, buvo prabilta apie tuos 1619 žmonių, dingusių po to, kai liepos mėnesį į salą buvo įsiveržę turkai. Kipro turkai savo ruožtu skaičiuoja 809 dingusius savo žmones (daugiausia per septintajame dešimtmetyje vykusius susirėmimus). Kiekviena pusė, žinoma, menkina priešininko pateikiamus skaičius ir kaltina jį dėl prarastų sūnų ir dukterų.

Tiek vienoje, tiek kitoje istorijos versijoje yra dalis tiesos. Tačiau nuosaikesnė tiesa ėmė ryškėti tik 1998-aisiais, kai dvi Kipro graikės nuėjo į kapines nešinos kirtikliais ir užsimojo jais, norėdamos suskaldyti marmurines antkapines plokštes, pasak jų, dengusias jų vyrų kapus. Policija jas sustabdė, tačiau netoliese būta žurnalistų su kameromis: taip moterys atskleidė faktą, kad valdžia žinojo kai kurių „dingusiųjų“ palaidojimo vietas; jos buvo graikų kontroliuojamoje salos dalyje, taigi puikiai pasiekiamos.

Tai, kad daugelis masinių ar pavienių kapaviečių buvo žinomos valdžiai, patvirtino ir dviejų žurnalistų – Andreaso Paraschos iš graikiškosios dalies ir Sevgulos Uludag iš turkiškosios – tyrimas. Uludag netruko susilaukti grasinimų tiek iš savo bendruomenės, tiek iš priešininkų. Kartą ją buvo užpuolę radikaliai nusiteikę Kipro graikai, nes ji padėjo išsiaiškinti, kad kai kurie graikai buvo nužudyti savųjų ekstremistų, o ne „priešų“. Iš dalies dėl pakitusios Kipro graikų diplomatų politinės linijos 2004 metais abi bendruomenės ėmėsi iniciatyvos atidengti kapus ir identifikuoti palaikus; šiuo metu jų identifiktuota jau daugiau nei aštuoni šimtai.

Paraleles tarp Kipro ir Ispanijos pateikę mokslininkai iš Belfasto Iosifas Kovras ir Neophytos Loizides teigia, jog abu šie atvejai išryškina tą patį paradoksą. Viena vertus, šalyse, kurios ima atsigauti po konfliktų (ypač vidaus, dėl kurių skyla bendruomenės ir netgi šeimos), manoma (dažnai pagrįstai), kad, atvėrus ką tik užgijusias žaizdas, gali vėl kilti konfliktas. Tačiau „selektyvi užmarštis“ siekiant taikos taip pat negali trukti amžinai. Vieną dieną žmonės pradės atsiminti ir ims reikalauti tiesos.

www.economist.com publikuotą straipsnį išvertė Zigmas Vitkus