„Priklausomybė yra liga, tai psichikos ir elgesio sutrikimas“, teigė psichiatrė Zita Skardinskaitė. Šiuo metu gydytoja dirba „Minesotos“ programos skyriuje. „Bernardinai.lt“ ji pasakojo, kaip atsiranda priklausomybė, kaip ją diagnozuoti ir kaip šią ligą įveikti.

Kaip nutiko, kad pradėjote dirbti su priklausomais žmonėmis?

Profesinėje karjeroje viskas vyko nuosekliai, gan kryptingai. Dar besimokydama mokykloje supratau, jog noriu būti gydytoja. Nebuvau pirmūnė, tad mokytojai nelabai tikėjo, kad įstosiu mokytis medicinos (dar tuomet tai buvo prestižinė specialybė). Tačiau aš vis dėlto įstojau į Kauno medicinos universitetą. Dar dvyliktoje klasėje pradėjau dirbti ligoninėje sanitare. Tai buvo mano pirmas darbas, kuriuo labai didžiavausi.

Buvau nusprendusi tapti chirurge. Tačiau studijuodama supratau, kad chirurgija – „vyrų valstybė“, tai darbas, kuriam reikia daug fizinių jėgų, ištvermės. Tuomet trečiame kurse pradėjau galvoti apie psichiatriją. Man visuomet buvo įdomu, kaip sudarytas ir funkcionuoja žmogaus fizinis kūnas, tačiau taip pat domino žmogaus psichika, psichologija. Su kurso drauge net psichiatrų būrelį buvome įkūrusios, domėjomės psichoterapija.

Baigus Kauno medicinos universitetą, Vilniaus universitete tęsiau studijas ir čia baigiau psichiatrijos rezidentūrą. Prieš 7 metus, besimokydama rezidentūroje, pradėjau dirbti Vilniaus priklausomybės ligų centre, alkoholinių detoksikacijos skyriuje, o šiuo metu dirbu „Minesotos“ programos skyriuje.

Kodėl rinkausi priklausomybes, būtent šią siaurą psichiatrijos sritį, tiksliai negaliu atsakyti, tačiau nė minutės neabejojau savo pasirinkimu, nebuvo nė vieno ryto, jog nenorėčiau eiti į darbą, taigi bent iki šiol jaučiuosi savo vietoje .

Kas yra priklausomybė? Kaip atpažinti ją savo gyvenime? Kokie šios ligos simptomai? Kas ją diagnozuoja?

Priklausomybė yra liga, tai psichikos ir elgesio sutrikimas. Priklausomybę diagnozuoja gydytojas, remdamasis šios ligos diagnostiniais kriterijais. Taip pat yra įvairių klausimynų, testų, kuriuos naudoja gydytojai, o ir kiekvienas norintysis įvertinti savo alkoholio ar narkotikų vartojimo riziką gali juos atlikti.

Priklausomybė formuojasi etapais. Pirma išsivysto psichologinė priklausomybė, vėliau – fizinė. Psichologinės priklausomybės etape, žmogui tiesiog patinka alkoholio, narkotikų poveikis, yra noras vartoti psichoaktyvią medžiagą dėl jos sukeliamo efekto. Žmogus ieško įvairių galimybių, situacijų kad galėtų pavartoti jam patinkančią psichoaktyvią medžiagą. Pavyzdžiui, jei žmogus žino, kad štai savaitgalį bus vakarėlis, ten bus vartojamas alkoholis, jis laukia tos dienos, galvoja apie tai, jog vakarėlyje galės išgerti, o kaskart apie tai pagalvojus net nuotaika pagerėja, pakyla darbingumas tuo momentu... Taip yra todėl, kad žmogui labai patinka psichoaktyvios medžiagos teikiamas efektas – atsipalaidavimas, pakili nuotaika ir net svajojant apie būsimą malonę savijautą darosi gera...

Pagrindiniai priklausomybės diagnostiniai kriterijai: potraukis, noras vartoti alkoholį / narkotikus, abstinencijos būklė, kuri pasireiškia nutraukus alkoholio vartojimą, tolerancijos alkoholiui / narkotikams kitimas, kontrolės netekimas vartojant psichoaktyvias medžiagas. Įdomu tai, jog, nepaisydamas akivaizdžios žalos fizinei bei psichinei sveikatai, žmogus ir toliau vartoja alkoholį ar narkotikus, t. y. tęsia žalingą elgesį. Tai yra sutrikdytos psichikos požymis, iš esmės pažeistas savisaugos instinktas. Juk sveikas žmogus bent kartą apsinuodijęs maistu ilgą laiką prisimena, kaip jam buvo bloga, kaip pykino, vėmė, skaudėjo galvą, buvo silpna, negalėjo dirbti ir pan., ir į tą produktą net žiūrėti negali, ilgai negali jo valgyti, o kartais ir visam gyvenimui išbraukia jį iš savo mitybos raciono.

Dažniausias žmonėms kylantis klausimas yra: „Jei aš beveik kiekvieną vakarą išgeriu alaus ar truputį stipraus alkoholio, ar tai jau blogai? Ar aš jau alkoholikas?“ Vertinant situaciją, žiūrima į visumą – tai reiškia, ar alkoholio vartojimas kelia žmogui fizinės ar / ir psichinės sveikatos problemų, neigiamai veikia jo santykius šeimoje, darbe, visuomenėje. Na, konkrečiau galima paaiškinti taip: jei tau po vakarykščių išgertuvių ryte būna prasta savijauta, pagirios, ir tuomet tu net negali pasižiūrėti į alkoholį, o norisi gerti daug skysčių, aspiriną nuo galvos skausmo ir pan., vadinasi, tu tiesiog „padauginai“ ir apsinuodijai alkoholiu. Bet jei tą pagiringą rytą tu ieškai alkoholio, kad palengvintum savo prastą savijautą, tai jau fizinės priklausomybės simptomas. Tai reiškia, jog tavo kūnas reikalauja alkoholio kaip jam būtinos medžiagos palaikyti gerą savijautą. Alkoholis jau yra įsijungęs į tavo organizmo medžiagų apykaitą. Su narkotikais yra viskas aiškiau ir greičiau – priklausomu nuo narkotikų tampama greitai, tai daug stipresnės psichoaktyvios medžiagos, kai kurias užtenka pabandyti vos kelis kartus.

Pagrindinis psichologinis priklausomybės simptomas – neigimas. Yra toks posakis: „Alkoholikas paskutinis sužino, kad jis – alkoholikas.“ Ligos pradžioje, kol psichoaktyvios medžiagos vartojimas (ar lošimas) dar teikia tam tikrą pasitenkinimą, naudą, o neigiamos pasekmės dar nežymios, žmogus nė nesusimąsto; o apie ką mąstyti, jei dar yra gerai – yra darbas, šeima, pinigų pakanka... Dauguma žmonių mano, jog šie socialiniai aspektai ir yra esminis priklausomybės kriterijus. Dažnai pacientai sako: „Alkoholikas, tai tas, kuris pamėlynavusia nosimi prie konteinerio stovi, geria odekoloną, dantų skalavimo skystį, langų ploviklį, o aš ne toks, turiu darbą, namus, šeimą...“ Deja, sutrikęs socialinis funkcionavimas yra jau vėlyva priklausomybės pasekmė, o ir visiškai nesvarbu, kokius „taurius“ ar nelabai „taurius“ gėrimus geria žmogus. 

Kokie priklausomybių gydymo metodai egzistuoja ir kurie, remiantis Jūsų patirtimi, yra veiksmingiausi?

Yra daug gydymo būdų. Detoksikacija, abstinencijos gydymas – tai yra medikamentinis alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimo nutraukimas. Tai pirmas, dar vadinamas nulinis etapas per ilgą gydymosi, sveikimo procesą. Kitas etapas skirtas blaivaus gyvenimo įgūdžiams įgyti ir juos išlaikyti. Tai savipagalbos grupės (AA, AN, AL), Šičko metodas, kodavimas, medikamentai, kurių vartojimas nesuderinamas su alkoholio vartojimu, ar medikamentai, blokuojantys opioidinius receptorius; ilgalaikė ar trumpalaikė psichosocialinė reabilitacija (ilgalaikė nuo kelių mėn. iki 1–1,5 metų; trumpalaikė – 1–3 mėn.), galima rinktis ambulatorinį ar stacionarinį jos variantą. Taip pat ilgalaikė psichoterapija. Esant gretutiniams psichikos sutrikimams, tai, pvz., depresijai, nerimo, miego sutrikimams, kurie apsunkina sveikimą, skiriamas medikamentinis gydymas.

Kas gi veiksmingiausia? Yra toks pasakymas, kad norinčiajam blaivėti, turinčiam stiprią vidinę motyvaciją, veiksmingi yra visi metodai. Į priklausomybę reikia žiūrėti kompleksiškai. Ši liga paliečia žmogaus biologinę, psichinę, socialinę sritis bei dvasinę, tad ir pagalba turi būti kompleksinė, orientuota į visas šias pažeistas sritis.

Yra toks pasakymas, kad norinčiajam blaivėti, turinčiam stiprią vidinę motyvaciją, veiksmingi yra visi metodai

JAV esantis institutas, dirbantis priklausomybių prevencijos bei gydymo srityje, atliekantis tyrimus (NIDA), yra sudaręs veiksmingo gydymo principų sąrašą, kuriame teigiama, jog nėra vieno, visiems tinkamo metodo, kad sudarant gydymo planą turi būti atsižvelgiama į individualius kiekvieno paciento poreikius, gydymas turi būti lankstus, eigoje gali būti koreguojamas, turi trukti pakankamai ilgą laiką (tai yra procesas, o ne vienkartinis įvykis). Idant gydymas būtų veiksmingas, jis nebūtinai turi būti savanoriškas. Tai reiškia, kad išorinis spaudimas šeimos ar darbdavio, teisinės sankcijos ar jų grėsmė gali būti svarbus postūmis žmogui pradėti gydymą ir lemti gydymosi sėkmę. Čia galima prisiminti anoniminių alkoholikų posakį, kviečiantį į AA grupių susirinkimus: „Tu tik atnešk savo kaulus, o jau protas ateis iš paskos...“

Šiuo metu yra vyraujantis biopsichosocialinis ligos modelis, tad dauguma priklausomybių gydymo centrų taikomos programos orientuojasi į šį ligos modelį, ir pacientams siūloma kompleksinė pagalba. Čia dirba gydytojai psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai (dažnai tai nemažą blaivybės stažą turintys priklausomi asmenys), dvasininkai. 

Kas yra „Minesotos“ programa? Kaip pakliūti į Jūsų vadovaujamą skyrių? Kaip pabaigus šią programą turėtų keistis asmens gyvenimas? Kaip tęsiamas gydymas?

„Minesotos“ programa – tai kompleksinė priklausomybių gydymo programa, skirta priklausomybės ligomis sergantiems asmenims padėti sveikti, keičiant mąstymą, jausmus, elgesį, siekiant blaivaus, sveiko gyvenimo. „Minesotos“ programos pagrindą sudaro supažindinimas su 12 žingsnių programa, grupinė psichoterapija, socialinių įgūdžių lavinimas bei informacijos suteikimas apie ligą. Esant gretutiniams psichikos sutrikimams, pacientams skiriamas medikamentinis gydymas. Žinoma, čia nevartojami fizinę priklausomybę galintys sukelti raminamieji vaistai. Į „Minesotos“ programą atvykę pacientai gyvena 28 dienas. Čia jie klausosi paskaitų, dalyvauja grupinėje psichoterapijoje, socialinių įgūdžių lavinimo bei motyvacijos stiprinimo užsiėmimuose, žiūri teminius filmus, skaito teminę literatūrą; kiekvieną dieną rašo dienoraštį, atlieka psichologų bei socialinių darbuotojų jiems skirtas užduotis, peržvelgia savo gyvenimą, praeitį, gėrimo, narkotikų vartojimo ar lošimo sukeltas pasekmes. Tai laikas, skirtas sustoti ir susimąstyti, kaip aš gyvenu, kas vyksta mano gyvenime, kaip aš iš tikrųjų noriu gyventi. Tai laikas, skirtas pažinti ir atrasti save.

Tai laikas, skirtas sustoti ir susimąstyti, kaip aš gyvenu, kas vyksta mano gyvenime, kaip aš iš tikrųjų noriu gyventi.

Žinoma, 4 savaitės tai trumpas laikas, tai tik ilgo kelio, sveikimo, pradžia. Žmogus, sėkmingai baigęs šią programą, jau turi pakankamai žinių bei patirties, kad galėtų žingsniuoti blaivaus gyvenimo keliu. Tik nuo jo paties priklauso, ar jis pasinaudos gautomis žiniomis, ar jas taikys gyvenime. Kaip jau minėjau, priklausomybė yra lėtinė liga, ir sveikimas yra ne įvykis, o gan ilgas procesas. Tad baigę „Minesotos“ programą pacientai yra skatinami lankyti savipagalbos grupes (AA, AN, AL), palaikomąją psichoterapinę grupę, nevengti priklausomybių psichiatro, psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijų iškilus problemoms. Mūsų skyrius turi gražią tradiciją – paskutinį kiekvieno mėnesio šeštadienį skyriuje renkasi mūsų absolventai (tai pacientai, baigę „Minesotos“ programą) ir su tuo metu skyriuje besigydančiais pacientais dalijasi savo patirtimi, džiaugsmais, sunkumais ar rūpesčiais.

Mūsų centras taip pat bendrauja ir bendradarbiauja su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis priklausomybių srityje, tad pacientai turi galimybę dalyvauti įvairiuose resocializacijos, reintegracijos projektuose. Tai itin stiprina jų viltį ir motyvaciją.

Na, o norint patekti į šią programą reikia tiesiog paskambinti telefonu ir užsiregistruoti. Informaciją ir skyriaus telefoną galima rasti mūsų centro interneto puslapyje www.vplc.lt 

Ką daryti, jei artimieji pastebi priklausomybės požymių, bet žmogus pats tai neigia? Kaip jam padėti?

Pagrindinis psichologinis priklausomybės simptomas – neigimas. Taigi dažniausia praeina nemažai laiko, kol pats priklausomas asmuo pradeda suvokti, jog turi problemą, yra priklausomas. Žinoma, tai įvyksta ne staiga, ne per vieną dieną. Kad priklausomas asmuo susimąstytų, jis pirmiausia turi pajusti neigiamas gėrimo (narkotikų vartojimo, lošimo) pasekmes. Kol nauda, teikiamas malonumas yra stipresni už neigiamas pasekmės, tol asmuo tęsia savo priklausomą elgesį. Tik tuomet, kai skausmas viršija teikiamą pasitenkinimą, žmogus pradeda mąstyti, jog kai ką reikia keisti, jog jo toks elgesys kenkia jam.

Todėl labai svarbu, kad tai suvoktų ir priklausomo žmogaus artimieji, ir netrukdytų geriančiam, vartojančiam narkotikus žmogui pačiam prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Norintys padėti artimieji turėtų neprisiimti atsakomybės už priklausomo žmogaus elgesį, nedangstyti jo, taip sudarydami palankias sąlygas ir toliau be neigiamų pasekmių tęsti žalingą elgesį. Daug metų gyvendami su geriančiu, vartojančiu narkotikus asmeniu, artimieji tampa jo bendrininkais, patys to nesuvokdami ir nenorėdami savo elgesiu palaiko jo vartojimą.

Norintys padėti artimieji turėtų neprisiimti atsakomybės už priklausomo žmogaus elgesį, nedangstyti jo, taip sudarydami palankias sąlygas ir toliau be neigiamų pasekmių tęsti žalingą elgesį

Dažnai toks priklausomas artimasis būna kaip „nematomas dramblys“ namuose. Visi viską žino, bet visi tyli, apie tai nekalba. Problemos neigimas, tylėjimas nepadeda, o tik pablogina situaciją, juk šeimos nariai viską mato ir supranta, o vaikai ypač kenčia, jaučiasi kalti dėl tėvų gėrimo ir t. t.

Atvirumas gali padėti. Artimieji turėtų aiškiai įvardyti sau ir priklausomam artimajam, kas vyksta jų šeimoje, neneigti skaudžios realybės. Atvirai kalbantis su priklausomu žmogumi, reikėtų pasiūlyti konkrečią pagalbą (pvz., pasiūlyti gultis į ligoninę detoksikacijai, surasti reabilitacijos centrą ir pan.) arba net pateikti sąlygas paliekant pasirinkimo galimybę pačiam asmeniui. Tačiau iškėlus sąlygas, pvz., jei ir toliau nori gyventi mūsų namuose, turi važiuoti gydytis, būtina jas įvykdyti.

Pažadų nevykdymas, atveria kelią tolesnėms, išradingesnėms, subtilesnėms manipuliacijoms. Taigi, jei jau ką pažadėjote, taip ir padarykite. Svarbu viską daryti su meile, t. y. visi artimųjų veiksmai, elgesys turėtų priklausomam asmeniui byloti: „Mes taip elgėmės, nes tave mylime ir nenorime tavęs netekti; mes netoleruosime toliau tavo tokio elgesio, tačiau kiekvieną akimirką esame pasirengę tau padėti, jei tik tu nuspręstum keistis.“ Yra net terminas, apibūdinantis tokį elgesį – „griežta meilė“.

Taigi priklausomybė paliečia visus šalia gyvenančius asmenis. Todėl artimiesiems siūlyčiau lankyti Al-Anon grupes, vaikams – Al-Ateen ar Suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) grupę bei pasinaudoti psichologų pagalba. Al-Anon – tai savipagalbos grupės, skirtos būtent priklausomybe sergančiųjų artimiesiems. Šiose grupėse žmonės sužino ir išmoksta, kaip būti, gyventi su priklausomu asmeniu, kaip nesielgti ir nepalaikyti priklausomo elgesio, o tą pačią problemą turinčių asmenų dėka nesijaučia vienišas. Tai galimybė savo vidinių, iki tol neatrastų resursų dėka tęsti gyvenimo kelionę.

Neretai būna, jog daugelį metų gyvenusi pora išsiskiria, būtent tuomet, kai, pvz., vyras alkoholikas nebegeria, lanko AA grupes, keičiasi, kai, atrodytų, prasidėjo ilgai lauktas, šviesusis gyvenimo periodas. Būtent – alkoholikas keičiasi, o žmona – ne. Taigi psichologas gali padėti suvokti artimiesiems (dažniausiai tai būna žmonos, mamos) jų klaidingą elgesį ir ieškoti naujų elgesio, bendravimo būdų, tiesiog geriau save pažinti.       

Koks tikėjimo vaidmuo sveikimo procese?

Apie tikėjimą galima kalbėti trimis aspektais. Tai tikėjimas, pasitikėjimas Dievu, savimi ir kitais žmonėmis. Tai yra mano santykio su savimi, su Dievu ir su kitais žmonėmis dalis.

Jei žmogus niekuo nebetiki, jis patenka į aklavietę. Kalbant apie priklausomybę turinčius žmones, apie pacientus, kurie ateina pagalbos į mūsų centrą, į „Minesotos“ programą, pirmiausia yra svarbus tikėjimas, jog „man pavyks”, tikėjimas, jog aš čia rasiu pagalbą, jog išeitis yra (kad ir kokioje sunkioje situacijoje, kokios būklės būčiau). Taigi svarbu tikėti, pasitikėti tiek savimi (suprantama, kalbu apie sveiką pasitikėjimą savimi), tiek žmonėmis kurie tau ištiesia pagalbos ranką, bei tikėti ir pasitikėti Aukštesniąja Jėga, kaip įvardijama 12 žingsnių programoje, Dievu, kuris veikia labai konkrečiai – per konkrečius žmones, situacijas, įvykius ir pan.

Taigi svarbu tikėti, pasitikėti tiek savimi (suprantama, kalbu apie sveiką pasitikėjimą savimi), tiek žmonėmis kurie tau ištiesia pagalbos ranką, bei tikėti ir pasitikėti Aukštesniąja Jėga

Sveikimo pradžioje išryškėja paradoksas – žmogus nusprendžia kreiptis pagalbos, gydytis tik tuomet, kai pripažįsta, įsitikina, kad jo gyvenimas tapo nevaldomas dėl alkoholio, narkotikų vartojimo ar lošimų; gyvenimas griūva, o jis pats nieko negali padaryti, yra bejėgis. Kai žmogus jaučiasi bejėgis ir sugniuždytas, būtent tuomet (paradoksalu!!!) atsiveria galimybė naujam gyvenimui. Kai gyvenimas jau yra išslydęs iš mano rankų, rankos lieka tuščios. Tik į tuščias rankas galima kažką įdėti. Būtent tokioje situacijoje žmogus turi galimybę ištiesti tas tuščias rankas ir prašyti pagalbos. O tam reikia drąsos pasitikėti kitais, atsiverti, drąsos patikėti Dievui savo gyvenimą, žinoma, darant viską, kas nuo manęs priklauso. „Drąsos keisti, ką galiu pakeisti“, – kaip sakoma Ramybės Maldoje. Būtent, bendradarbiaujant man, mane supantiems žmonėms ir Dievui, vyksta realių pokyčių. O kad toks bendradarbiavimas, susitikimas įvyktų, reikia drąsos, tikėjimo ir  pasitikėjimo. „Tik tu vienas gali tai padaryti, bet vienas tu to negali” (iš AA minčių lobyno).

Kalbino Kęstutis Dvareckas