Vilniaus kino teatruose netrukus prasidės jubiliejinis (15-asis) „Kino pavasaris“. Prie tradicinių pavasario kino erdvių („Forum Cinemas“ ir „Skalvijos) šįmet prisidės ir jaukus Senamiesčio kino teatras „Pasaka“. Bilietų pirkimo bumas jau įsibėgėjo. Vis mažiau lieka laisvų vietų į kino seansus. Atrodo, kad Vilniui tikrai netrūksta gero kino mėgėjų, o ir pats festivalis pasiekė aukštą lygį. Tačiau čia nerašysiu trumpų būsimų filmų anotacijų. Jas kiekvienas norintysis gali perskaityti oficialiame „Kino pavasario“ tinklalapyje. Norėčiau tik pasidalyti mintimis apie vieną matytą filmą. Tai rusų režisieriaus Pavelo Lungino juosta „Caras“.

„Carą“ pamačiau dar praėjusių metų lapkritį, kai jį pradėjo rodyti Rusijos kino teatruose. Žinojau, kas netolimoje kaimyninėje valstybėje kalbama apie Ivaną Žiaurųjį. Ši istorinė asmenybė išgyvena pakilimo bumą. Tą patį galima pasakyti ir apie Staliną. Populiariosios nuomonės ekspertai tikina, kad Ivanas Rūstusis ir Stalinas – mėgstamiausios Rusijos istorijos asmenybės. Jos karaliauja apklausų viršūnėse. Turbūt nieko naujo nepasakysiu, kad Rusijoje atgimė tvirtos rankos politikos troškimas, tiesa, tik tam tikruose kontekstuose. Mano manymu, tai artimai susiję su rusų tapatybės problema. Žinome, kad Sovietų Sąjunga žlugo taip pat netikėtai, kaip kad prancūzų avialinijų lėktuvas nukrito į vandenyną. Netgi patys optimistiškiausi politologai, ekonomistai ir sociologai neprognozavo tokio netikėto SSRS kracho. Naujasis prezidentas Borisas Jelcinas mėgino šalį pasukti demokratijos keliu, tačiau patiems rusams buvo visiškai neaišku, kodėl viskas taip staiga pasikeitė? Kodėl prireikė perrašyti istorijos vadovėlius? Kodėl sovietinis tipažas jau buvo nebetinkamas naujoms gyvenimo sąlygoms? Atsakymų į šiuos klausimus rusai ieško iki šiol. Paklauskite sovietmetį išgyvenusio ruso apie jo tapatybę ir jis atrodys sumišęs.

Yra toks gražus posakis – iš dainos žodžių neišmesi – taip ir gyvenimo SSRS neišbrauksime. Tiems, kurie jį patyrė, tai buvo jų gyvenimo metai, kurių niekas neišsižadės. Galbūt kažkam tai buvo meilės metai, galbūt depresijos ir besaikio alkoholizmo rutina, tačiau tai buvo autentiška patirtis. Kokiu būdu toks žmogus konstruoja savo tapatybę? Jis negali išsižadėti sovietmečio, nes iš dainos žodžių neišmesi, bet kartu yra priverstas kurti naująją tapatybę. Jūs turbūt pasakysite, kad žmogaus gyvenimas ir susideda iš tokių tapatybių kūrimo, tačiau viena, kai tai kyla iš vidaus, ir visai kas kita – kai iš išorės.

Dalis žmonių iš tiesų nesugebėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų – neišmoko gyventi naujojoje Rusijoje. Jų tapatybė sustingo ir nugrimzdo į sovietmečio nostalgiją. Kaip tokioje situacijoje elgiasi lietuviai, irgi labai įdomus klausimas. Vienas mano pažįstamas skundėsi, kad sovietmečiu buvo tikras pragaras – universitete marksizmas-leninizmas, žodžio laisvės nėra, net ant žolės negalėdavai laisvai išsitiesti – tuoj pat milicija prišoka, kodėl čia toks dykaduonis voliojasi. Tai buvo pragaras, kuriame kiekvienas virė savo katile. Tačiau jau kitame kontekste – tas pats mano pažįstamas prisiminė, kad sovietmečiu patyrė ir pačių gražiausių jausmų – krėtė pokštus, linksminosi prie laužų su draugais, kvailiodavo kolūkio talkoje, įsimylėjo, sukūrė šeimą. „Tai buvo geras laikas“. Tuomet aš jo paklausiau – koks tavo santykis su sovietmečiu, teigiamas ar neigiamas? Aišku buvo viena – tas santykis prieštaringas. Vis dėlto dauguma lietuvių prisitaikė prie laisvos Lietuvos sąlygų – tai buvo išsvajotos laisvės sapnas, kuris išsipildė Kovo 11-ąją. Nukentėjo ir neprisitaikė tik tie, kurių gamyklą išmontavo kur nors Tauragės rajone, o jie buvo per seni persiorientuoti ar išvykti į Airiją. Mūsų tapatybės problemos iš dalies yra ekonominės. Tuo tarpu Rusijoje Stalino imperijos žlugimas išprovokavo egzistencinę krizę. Skustagalviai jaunuoliai, paradoksaliai užsikrėtę nacistinės Vokietijos virusu, rengia išpuolius prieš kitataučius. Komunizmo šauklių ten taip pat netrūksta.

Žinodamas šias aplinkybes, P. Lungino „Carą“ žiūrėjau su tam tikra nuostata. Tik noriu perspėti, kad žiūrovų nesuklaidintų filmo pavadinimas. Filmas dedikuojamas ne carui Ivanui Rūsčiajam, tačiau šventajam Filipui – Maskvos patriarchui. Filipą nuostabiai suvaidino Olegas Jankovskis, deja, tai buvo paskutinis garsaus rusų aktoriaus vaidmuo.

Piotras Mamonovas, galbūt žiūrovams žinomas iš kito P. Lungino filmo „Sala“, atliko Ivano Rūsčiojo vaidmenį. Šis duetas, mano manymu, idealiai išpildė režisūrinius reikalavimus. Emocingumu trykštantis P. Mamonovas, tiesa, kartais vaidindavo pernelyg teatrališkai, nevengdamas patoso. Nežinau, kodėl, bet kartais man ima dingotis, kad šiuolaikinis žmogus į viduramžius žvelgia per teatro prizmę. Jeigu jau istorinis filmas, tai būtinai teatrališkas, kupinas patoso, monumentalus. Bet juk viduramžių ir Renesanso individas gyveno tyloje. Taip, jis turėjo jausmus, tačiau pažiūrėkime, kokia santūri tų laikų muzika. Tad stebint „Carą“ kartais atrodo, kad jis būtų klausęs Jimo Morrisono iš „The Doors“, o ne renesansinės muzikos. Mums atrodo neįtikima, kad Ivanas Rūstusis galėjo būti tylus žmogus, o ne besiskeryčiojantis demonas. Despotizmo apraiškos įmanomos ir tylos formomis, tam nereikia būtinai rėkauti. Pamatuotas juostos minimalizmas, mano manymu, būtų buvęs ir tam tikra protesto forma prieš milijonus dolerių kainuojančius istorinius filmus, ir savita istorijos interpretacijos formulė.

Įdomu tai, kad P. Lunginas išryškino ne tik neigiamus Maskvos caro bruožus. Istorikams žinoma, kad Ivanas Rūstusis domėjosi muzika, mėgo literatūrą ir buvo išsilavinęs žmogus. Filme mes matome moralinių kančių kamuojamą žmogų, kuris suklumpa ant kelių prieš Dievą, ir savo rūmų celėje meldžiasi: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Caras gydosi moralines žaizdas ir primena Hamleto situaciją – sutrikusio Renesanso žmogaus būtį. Geriausiai tikėjimo ir politinės galios konfliktą atspindi epizodas, kuriame caras ištaria: „Kaip žmogus – aš esu nusidėjėlis, bet kaip caras – aš teisingas.“ Toks asmenybės susidvejinimas vykusiai perteikia dar viduramžiais susiformavusį valdovo vaizdinį – jis yra Dievo valios vykdytojas, tiesos šaltinis ir autoritetas. Tačiau prieš Dievą jis yra toks pat žmogus, kaip ir eilinis baudžiauninkas.

Dar vienas dalykas, kurio neišleidau iš akių – tai bene kliše tampantis tirono ir vaiko vaizdavimas. Prisiminkime, kad Hitleris ir Stalinas ne kartą ant savo rankų laikė vaikus, atrodė rūpestingi ir švelnūs. Taip atrodo ir Ivanas Rūstusis, kai mergaitė atsiduria jo rankose. Kamera stambiu planu juodu fiksuoja prie „naujosios Jeruzalės“ šventyklos. Vėliau įvyksta stebuklas – ta pati mergaitė sustabdo įnirtusią mešką, kovojančią gladiatorių arenoje. Panašių stebuklų žiūrovai dar pamatys ne vieną. Čia negaliu nieko prikišti režisieriui – toks buvo viduramžių pasaulis, stebuklais tikėta labiau, nei šiuo metu tikima mokslu ir technika.

Turėčiau nudžiuginti ir tuos, kurie istorinius filmus žiūri kaip istoriografijos iliustracijas – išlaikytas ir linijinis pasakojimas, perteikta epochos dvasia, o caras ir metropolitas pavaizduoti objektyviai, remiantis istorine medžiaga. Tiesa, toks santykis su istoriografija galbūt neleido režisieriui daugiau eksperimentuoti, tačiau, kita vertus, P. Lunginas pratęsė dar „Saloje“ narpliotą tikėjimo, šventumo ir rusų pūstynės dvasią.

Tuo norėtųsi ir baigti šiuos subjektyvius pamąstymus. Tačiau noriu dar pasakyti, kad „Kino pavasario“ žiūrovai turės unikalią progą susitikti su režisieriumi P. Lunginu. Filmo peržiūra ir susitikimas galbūt pakuždės naujų prasmių ir leis mėgautis pavasarišku kino jausmu.