Su archeologu, Rusijos etnografijos muziejaus Sankt-Peterburge etnografu Vitalijumi Galiopa kalbasi Juozas Šorys.

Ar dažnai lankotės Vilniuje? Kokie ryšiai Jus sieja su Lietuva?

Lietuvoje lankiausi 1982 ir 1984 metais, kai visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas dar tebebuvo sukaustytas sovietinės ideologijos. Buvau dar studentas. Pirmąkart į Vilnių atvykau su tėvu, kuris tada nusipirko pirmąją gyvenime lengvąją mašiną, ją išbandėme per Lietuvą, Latviją ir Estiją grįždami į tuometinį Leningradą. 1984 m. buvome atvykę pas Vilniaus universiteto archeologus į pažintinę praktiką. Vėliau ilgai Lietuvoje nebuvau, tik 2009 m. vasarą, draugų pakviestas, apsilankiau Dainų šventėje, Jolantos Zabulytės globojamas svečiavausi Kaune, gyvenau netoli Anykščių ir Troškūnų kelio, neblogai susipažinau ir su platesnėmis apylinkėmis – nuo Rokiškio, Ukmergės (ypač Šventosios slėnio) iki Kauno ir Vilniaus. Viešėjau ir pas Joną Vaiškūną Kulionyse, lankiausi senąsias baltų tikėjimo tradicijos puoselėjančios Romuvos šventykloje, Molėtuose.

O kai mudu susipažinome, vakare atsisveikindamas paprašėte, kad, nors ir per lietų, palydėčiau prie seniausio ir storiausio Sereikiškių parko (galbūt ir viso Vilniaus?) ąžuolo. Ar lietuvių rodoma pagarba ąžuolams ir Jums padarė įspūdį?

Buvau jį matęs per valstybinę šventę Mindaugo karūnavimo dieną, kai Sereikiškių parke vyko Dainų šventės Folkloro diena. Tąkart stebėjau ritualą, kurį prie Sereikiškių ąžuolo atliko Jono Trinkūno vadovaujamos Romuvos nariai kartu su įvairių Lietuvos regionų folkloro kolektyvais. Jie man priminė tarsi daugelio istorinių Lietuvos genčių paradą. Romuva prie Sereikiškių ąžuolo atliko prasmingą ritualą – genčių palikuonys dainavo dainas išlikusiais savo dialektais, buvo apsirengę būdingais regioniniais tautiniais drabužiais.

Pirmas įspūdis, kad Jūsų įdomiai skambanti pavardė galėtų būti kilusi, tarkim, iš galopo (tarmiškai – galiopo) šokio mėgėjų aplinkos. Kartais sakoma, kad ir arkliai galopu šuoliuoja. Gal esama kokių sąsajų?

Mano motina Jelena Viktorovna Friagina gimė Peterburge, per Antrąjį pasaulinį karą išgyveno vokiečių armijos blokadą. Jos seneliai buvo išeiviai iš Smolensko gubernijos, iš Duchovsčinos valsčiaus. Pagal kalbą, jie buvo rytiniai baltarusiai. Visa ta žemė kažkada buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalis. LDK požiūriu, tai buvo rusinai.

Mano pavardė susijusi su tėvo Anatolijaus Andrejevičiaus Galiopos gimtine Galicijoje. Praradusi savarankiškumą, ji su Volyne ir Polese priklausė LDK. Galicijoje jau buvo nutrūkusi, iš Danilo Romanovičiaus Galickio kilusi dinastija. Kaip nuniokotas kraštas, karaliaus Kazimiero IV Didžiojo laikais Galicija atiteko Lenkijai. Vėliau Liublino unija LDK sujungė su Lenkija. Taip mano motinos ir tėvo proseneliai atsidūrė Dviejų Tautų Respublikos sudėtyje.

Dėl mano pavardės kilmės yra kiek sudėtingiau… Tėvo protėviai buvo netgi ne iš Galicijos, o iš vakarų Volynės, vakarų Polesės. Ten ilgai žmonių kalboje gyvavo vietinė tarminė leksema „halepa“, arba „galiopa“, reiškusi ritualinių gandro (arba sterko) kojos formos kepinių kepimą. Beje, gandrai yra bendri mūsų, volyniečių, ir jūsų, lietuvių, toteminiai paukščiai, kurie, visuotiniu žmonių įsitikinimu, esą atneša vaikus. Jie ir gyvena lizduose ant sodybų namų stogų, arti žmonių. Laikantis tradicijos buvo manoma, kad kiekvieną pavasarį gandrai grįžta ne šiaip sau iš pietų, bet iš tam tikros nežinomos ir paslaptingos šalies ar netgi pasaulio, kuriame susitelkusios mirusių protėvių sielos. Manoma, kad gandras, kaip vadas, pavasarį paskui save parveda ir didelius kitų paukščių būrius. Gandrai dažniausiai parskrenda apie Blovieščių (Gerosios naujienos šventimo dieną – balandžio 7). Gandrų parskridimas nelaikytas šiaip sau paukščių parskridimu, manyta, jog grįžo pasiuntiniai, nešini mirusių protėvių sielomis. Tam, kad tos sielos vėl įsikūnytų į žmones ir grįžtų į naują gyvenimą. Būtent todėl liaudyje manyta, kad gandras atneša ir naujagimius vaikus. Ne iš tikrųjų snape atneša naujagimius, bet paskui save veda sielų būrius, kad šios rastų vietos tarp žmonių. Todėl gandrai ir žmonės buvo ir tebėra labai artimi.

Kaip vietiniai žmonės tuos ritualinius kepinius kepa?

Tai lyg sausainiai, kepiniai, turintys gandro pėdos formą – trys pirštai priekyje, vienas – iš galo. Galicijos, Volynės, Polesės žmonės juos kepa, dalija vaikams, o šie, įsmeigę į juos medinius pagaliukus, grupėmis, kaip paukščių būriai, laksto po kaimus, nešioja tuos kepinius – galiopas. Ne tik patys valgo, bet ir ant medžių šakelių kabina, kad juos lestų ir paukščiai, išdalija beturčiams ir kt.

Matyt, mūsų šeimos pavardė ir yra kilusi iš to ritualinio pavasarinio kepinio, susijusio su gandro koja. Manyta, kad paukščių vadas gandras, leisdamasis ir koja liesdamasis su žeme, ją laimina. Todėl ir jo koja tapo naujų žemės pasėlių, apskritai derliaus laiminimo simboliu. Galiopa buvo suvokiama kaip žmonėms iš protėvių ateinantis palaiminimo ženklas.

Žinoma, to krašto kaimuose paraidžiui niekas nesakė „galiopa“ – taip, kaip parašyta mano pase. Buvo sakoma: galepa, galiopa, halepa ir kt. Polesėje ir toliau į šiaurės vakarus, beveik iki pat Lietuvos dar ir dabar vartojamas šis žodis (iki Gardino, Druskininkų, piečiau Bresto, Volynėje iki Karpatų). Įdomu, kad Slovakijoje, kuri yra jau už Karpatų, 1990 m. vienas iš ministrų buvo mano bendrapavardis Jaroslavas Halepa. Pavardės užrašymas su „io“ atsirado per mano senelį, kuris turėjo lenkų valdžios pasą, o lenkai užrašinėjo lotyniškais rašmenimis („lotyninka“). Lenkai neturėjo raidės „ė“, todėl rašė taip, kaip girdėjo, nors kiti ten girdėjo ir ė, ir e, ir kitus garsus. Pasų įrašus lenkai rašė laikydamiesi sau būdingos tarsenos. Vėliau „Galiopa“ buvo užrašyta ir kirilica, bet nepagalvota, kad vėl reikėtų grąžinti senąją formą.

Jei jau prakalbau apie giminę, turiu pasakyti, kad mano tėvo motina buvo tikra Galicijos rusinė iš Karpatų, Garganų iškyšulio. Rytų Galicijoje, pagal seną lenkišką nomenklatūrą, buvo Stanislavo vaivadija, joje Hodbovniansko pavietas, o jame vienas iš kaimų – Osmoloda. Iš ten kilusi mano bobutės giminė. Ji buvo kilusi iš Osmolodos kaimo kalvio, kurį vadino Rodionu Venediktovičiumi Volovskiu, šeimos, o jo motina buvo Damnichija Justinovna Vachnovskaja… O mano senelis irgi buvo kilęs iš kalvio šeimos, tik iš Volynės, ir, matyt, juos suvedė bendravimas kalvystės reikalais. Po vestuvių senelis mano bobutę iš Osmolodos išsivežė į Kališo miestą, kur gimė mano tėvas. Pasibaigus pokario sunkmečiui, ilgam karui su sukilėliais, „miško broliais“, tęsėsi niūrus sovietinis gyvenimas; mano senelis buvo represuotas ir išvežtas į Sibirą, tėvas su motina gyveno baisiomis sąlygomis. Tėvas Lvove įstojo į naftos technikumą, kuris vėliau buvo perkeltas į Ivano–Frankovską. Vėliau Leningrade baigė Kalnų institutą, tapo vienu iš žymiausių Rusijos naftos gręžinių ir kitos geologinės įrangos staklių konstruktorių.

Esate diplomuotas archeologas, bet šiuo metu dirbate etnografu Rusijos etnografijos muziejuje (REM) Sankt-Peterburge?

Tai likimo išdaigos. Baigiau Leningrado universiteto Istorijos fakultetą, mano specializacija buvo archeologija. Po mokslų susidūriau su gana įprasta nemalonia situacija, kai archeologų galimose darbo vietose jau būna perpildyta, todėl dirbti į archeologines institucijas nepatekau. Ilgai dirbau Viešosios bibliotekos Rankraščių ir senųjų knygų skyriuje. Nors bibliotekoje saugoma ne archeologiniai, o rankraštiniai paminklai, bet ir ten buvo labai įdomu. Be bendrų privalomųjų darbų, domėjausi rankraštiniais istoriniais žemėlapiais. Man žemėlapiai nuo tada tapo labai įdomus ir naudingas istorinis šaltinis. Beje, man, kaip asmenybei, daug gero davė bibliotekoje dirbę Sergejus Žemaitis, lietuvis, Nikolajus Nikolajevas, baltarusis, kilęs iš Naugarduko. Su jais mes kartu sudarėm tarsi kokią vakarų kraštų atstovų sąjungą. Iki šiol su jais draugauju, keičiamės informacija. Vėliau gavau pasiūlymą dirbti REM etnografu, juolab kad nuo archeologijos tada jau buvau nutolęs. Ėmęs dirbti etnografu greit supratau, kad tai archeologijai gana artima disciplina. Net galima taip pasakyti: archeologija yra paleoetnografija, o etnografija yra archeologijos tyrinėjimų tęsinys. Taigi jie kaip brolis su seserimi. „Įsigyvenau“ muziejuje šiaurės vakarų Rusijos ir Pabaltijo skyriuje.

Ir pagal pareigas Jūs dabar atvykote į Vilnių, nes Lietuvos nacionaliniame muziejuje teko sutvarkyti parodos iš REM fondų „Senoji Lietuva“ užbaigimo formalumus. Ar galima teigti, kad Jums atsivėrė naujos veiklos galimybės ir tarsi pareiga labiau ir giliau įknibti į istorinius etnogenetinius procesus?

Iki tol kaip archeologas specializavausi tyrinėti slavų etnogenezę, anksčiausius jų istorijos ir kultūros raidos tarpsnius. Dalyvavau ekspedicijose, kurios užsiėmė būtent pačiais anksčiausiais slavais. Šioje srityje mano svarbiausia mokytoja – archeologijos profesorė Irina Petrovna Rusanova. Nors ji maskvietė, visada buvo vadinama Peterburgo archeologinės mokyklos statytine… Ji buvo akademiko Boriso Rybakovo priešininkė, o jis savo priešininke esą norėjęs matyti bet ką, tik ne ją, nes ji – moteris… Kitus jis greit „suvirškindavo“. Minėtose jos vadovautose Mokslų akademijos ekspedicijose vakarų Ukrainoje – Volynėje ir Priekarpatėje – teko ir man dirbti. Kadangi tai mano gimtosios vietos, įsitraukiau į kasinėjimus keliems sezonams ir atidirbau kaip reikiant, nes sutapo ir interesai, ir žemės šauksmas. Kasinėjome VII a. Prahos – Korčako tipo gyvenvietes – pačią pirmąją autentiškai identifikuotą archeologinę slavų kultūrą. Kitas, vėlesnis, iš jos gelmių po VII a. išsivystęs etapas tęsėsi iki senųjų rusų įsigalėjimo laikmečio.

Prie ekspedicijos prisijungiau, kai jie dirbo Priekarpatėje Bukovinoje. Kasinėjau Kadine, Magaloje, Ruchate ir dar gal 40 kasinėjimų vietų. Ekspedicijose kasinėjo ir Bukovinos bei Černovicų universitetų archeologai – Borisas Temaščiukas, Liubomira Michailija, iš Lvovo istorijos instituto – Raško, Baranas ir kiti (vardų nebeatsimenu).

Subyrėjus TSRS kasinėjimus Ukrainoje perėmė vietinė Mokslų akademija, I. P. Rusanovą jie pasitelkdavo kaip kviestinę užsienio konsultantę, aišku, kitiems rusams vietos pas juos neatsirasdavo. Vėliau dirbau Rusijos MA vadovaujamose ekspedicijose. Pavyzdžiui, 1999–2000 m. tris sezonus dirbau senosios Rusios specialistams gerai žinomo istorinio centro Senosios Ladogos kasinėjimuose, kuriems vadovavo Anatolijus Nikolajevičius Kirpičnikovas. Galiu teigti, kad esu buvęs paniręs tiek į vakarų regionų, tiek į šiaurės vakarų Rusijos archeologiją. Kaip svečias archeologas pabuvojau ir Novgorodo, ir Smolensko (Gniozdovo) kasinėjimuose, o kaip studentas archeologinę praktiką atlikau Polocke.

Visada domėjausi archeologine literatūra ir apskritai archeologinių kasinėjimų problematika, susijusia su slavų ir baltų etnogeneze; jos, mano manymu, labai glaudžiai susijusios.

Kodėl minėtų gausių ekspedicijų kasinėjimų ir apskritai Jūsų etnogenetinių tyrimų centre – slavai, jų susiformavimas ir raida?

Tyrinėjom slavus, bet buvo ir kitas svarbus momentas. Kuo daugiau ir nuodugniau tyrinėjom slavų pasirodymo istorijoje etnogenetinius klausimus, tuo vis labiau supratom jų pačius glaudžiausius ryšius su baltais, jų istoriniu likimu. Kai kurie rusai ir kiti slavų tyrinėtojai yra įsitikinę, kad slavai išsivystė iš baltų genčių gilumos. Juos baltai ir „pagimdė“. Dėl įvairių istorinių aplinkybių mūsų eros pradžioje.

Anksčiau tyrinėjant slavų etnogenezę nuolat iškildavo problemų, nes mokslininkai stengdavosi atrasti retas specifines gentis, kurios tarsi vestų prie atskiro slavų raidos kelio. Tik slavų – ir nieko daugiau. Ir kiekvieną kartą atsidurdavome akligatvyje. Pasirodė, kad tokios išskirtinės, slavus į platesnį pasaulį išvedusios kultūros nebuvo. Tiriama, tarkim, viena kultūra, bet ji galiausiai pasirodo besanti iranėniška, tiriama kita kultūra, bet ji pasirodo besanti gotų gepidų su iranėnų priemaišomis paveikta etc. „Ikislavų“ vis nepavykdavo surasti. Užburtas ratas, ir net tarp archeologų imta juokauti, kad slavai kaip parašiutininkų desantas nusileido tiesiai iš dangaus. O esmė labai paprasta, kad jokio atskiro savarankiško slavų radimosi kelio istorijoje nebuvo. Slavai tiesiog natūraliai „išniro“ iš baltų etninio masyvo gelmių. Pirmiausia – iš vakarų baltų. Manoma, kad teritorija, kurioje jie, matyt, pirmiausia ėmė vystytis, buvo žemės, kurios vėliau buvo priskiriamos jotvingiams ir galindams. Tai dabartinė vakarų Baltarusija ir pati rytinė Lenkijos dalis. Tai žemės aplinkui Belovežo girią iki Pripetės ir Karpatų.

Paaiškėjo, kad tų vietų gentys buvo tiek artimos pagal kilmę, kad sunku jas ir atskirti. Lyg būtų tikros seserys. Iškildavo sunkumų – sakykim, visa serija archeologinių kompleksų, kurie, deja, nekalba ir negali pasakyti, kokia kalba mūsų atkasti mirusieji kalbėjo, pagal materialinę kultūrą artimi ir baltams, ir slavams. Arba ir prūsams, ir galindams, ir jotvingiams, ir anksčiausiems slavams.

Ką bendrame kontekste panaudojote iš Vladimiro Toporovo darbų, susijusių su baltų ir slavų lingvistiniais santykiais ir pasaulėjauta? Juk būtent jis pirmasis, remdamasis įvairiais lyginamaisiais kalbiniais duomenimis, iškėlė mintį, kad kalbos ir kitais lygmenimis slavai išsivystė iš baltų? Norėjau dar pabrėžti, kad toli gražu nesu aptariamos požiūrių sistemos autorius, tik toliau vystau pirminį jos lygmenį. Šiek tiek šiuo klausimu man užbėgote už akių, o aš tik norėjau pridėti, kad, V. Toporovo įsitikinimu, slavų izoglosos išsikristalizuoja iš vakarų baltų kalbinio junginio. Aš ir daugybė kitų archeologų, kurie tuo domėjosi, manome, kad siekiant parodyti visapusišką slavų virsmą iš baltų svarbūs yra ir lingvistiniai, ir kultūrologiniai, ir archeologiniai duomenys, kurie kiek iš kitos pusės, tačiau kalba apie tą patį procesą. Jis apčiuopiamas remiantis ir lingvistine, ir archeologine medžiaga. Šiuos duomenis derinant ir supriešinant galima sumodeliuoti išsamų proceso vaizdą.

Dar daug ką mums teks ištirti ir patikslinti, bet dabartiniu metu bendras teorijos paveikslas baigia susilipdyti. Vis labiau įsitikiname (gaudami daugiau naujos informacijos), kad procesas vyko būtent taip, kaip mes nustatėme. Ne iš kažkur stebuklingai atėjo, ne iš dangaus nusileido slavai, o išsirutuliojo iš vakarų baltų genčių gilumų. O kaip tai esą galėjo įvykti? Nuolat būna tokių klausimų „į kaktą“ – ką, ar galėjo taip atsitikti, kad va – nuolat buvo baltai, baltai, baltai ir staiga vieną rytą jie tapo slavais ir ilgainiui jų pasidarė daug daug? Tai buvo gana ilgas procesas, kuris daliai baltų pasitarnavo kaip postūmis išsiskirti į etninę grupę, kuri vėliau ėmė vadintis slavais. Tik priminsiu vieną iš V. Toporovo išvadų, kad iš duomenų apie etnogenetinius genčių kontaktus matyti, jog slavų kaip savitos etninės populiacijos istorijos arenoje pasirodymas, palyginti su baltų gentimis, buvo labai vėlyvas. Su tuo istoriniu faktu nė aršiausi panslavizmo adeptai nepasiskeryčios. Taip ir buvo, bet pirmiausia apie slavus sužinojome kitais vardais – slovinai, slovėnie… Tais vardais jie užfiksuoti ne anksčiau IV a. pabaigos ir V a. pradžios, iš esmės nuo V a. O iki tol slavų pavadinimo iš viso nebuvo, nors, aišku, jų protėviai fiziškai žemėje gyveno. Kuo jie iki tol buvo ir kaip jie tapo slavais?

Manau, kad mūsų pokalbis – tik gyvas apsikeitimas nuomonėmis, todėl mano teiginiai visai nepretenduoja į akademinio lygmens pranešimą. Pateiksiu schemą proceso, kuris padėjo išsivystyti slavams ir tame procese išryškino baltų istorinį vaidmenį. Nuo pirmojo mūsų eros amžiaus jokių atskirų slavų, aišku, nebuvo, bet buvo didžiulis baltų masyvas, kuris tuo metu jau buvo išsiskyręs į kelis didelius gentinius baltų junginius. Buvo rytų baltai, vakarų baltai, pavyzdžiui, prūsai, galindai, jotvingiai ir kt. Ir kai kurie kiti vakarų baltai, kurie kai kuriuo gyvenimo tarpsniu už nugarų buvo palikę ir Vyslą? Taip, iš esmės vakarų baltai gyveno iki Vistulos, arba Vyslos, upės. Palaipsniui ankstesnės epochos gyventojai – pagudėnai, arba pajūriečiai, – imami suvokti kaip vakarų baltai, tik vėliau jų žemes užvaldė germanų gentys lugiai, vandelai ir kt. Vėliau prie Vyslos žiočių atėjo gotai, bet iki tol ten gyveno baltai pajūriečiai. Juk turim jų archeologinius duomenis, tik nežinome kalbinių faktų. Kai kurie lenkų ir rusų archeologai mano, kad baltų gentys užėmė žemes ne tik iki Vyslos, bet ir iki Odros (Oderio). Visoje dabartinėje šiaurės Lenkijoje iki pat Ščecino ir Oderio upės mūsų eros pradžioje gyveno vakarų baltai. Vėlesniais laikais baltų valdytos žemės buvo prarastos, tie baltai pirmiausia buvo asimiliuoti germanų, o jau vėliau šie – slavų. Vėliau baltų ir slavų siena buvo ties Vysla, Būgu, Vepšu, Narevu. Ten formavosi prūsai, bartai, galindai, jotvingiai ir visi kiti vakarų baltai. Toliau į rytus – jau lietuviai. O dar toliau į rytus, iki Tverės gyveno rytų baltai, kurie priklausė vadinamajai Dniepro ir Dvinos kultūrai. Jie, aišku, kalbėjosi baltų genčių kalbomis ir vėliau tapo senovinio slavų ir baltų kalbinio mišinio protėviais. Ilgai jie išliko rytuose tarp Maskvos ir Tverės, matyt, ten buvo rytinė rytų baltų ir slavų riba.

Manoma, kad Maskva yra finougriškos kilmės upės pavadinimas, kilęs nuo patogios „karvių brastos“ Maskvos upėje. Manoma, kad upės Moskva vardas susidarė iš suomiškų žodžių mosk „karvė, telyčia“ + va „upė, vanduo“. Žinoma, esama ir kitų jos kilmės versijų, pavyzdžiui, skitų žodis mask reiškia galviją, o marių kalboje maska – lokys +ava – motina, patelė. Panašiai Anglijoje Oksfordas buvo žinomas kaip „jaučių brasta“. Žodžiu, ten, kur dabar Maskva, iki slavų jau buvo įsikūrę finougrai, o kita aiški etninė atrama buvo Tverė – aiškiai rytų baltų pavadinimas (tai, kas aptverta, su tvoromis). Netgi iki XIV a. prie Protvos upės, netoli nuo Maskvos, buvo įsikūrusi stipri vadinamųjų goliadų grupuotė, apie juos rašė rusų metraščiai.

Goliadai – tai kažkokia istorinė rytų galindų bendruomenė, gyvavusi iki XIV a., vėliau jie buvo asimiliuoti žemės plotuose tarp Možaisko ir Smolensko. Iki pirmojo mūsų eros amžiaus buvo vientisas baltų masyvas, pasidalijęs į rytų ir vakarų baltus. O apskritai indoeuropiečių formavimosi ir vystymosi procesą įsivaizduoju kaip didelio kopūsto su daug lapų skleidimąsi. Išoriniai lapai, pirmieji nukritę į šonus, – tai kai kurios kraštinės grupės, tarkim, arijai, keltai ir kiti. Jie nuo pagrindinio branduolio traukėsi anksčiau, juos dabar turime suvokti kaip dar labiau už baltus ir juolab slavus nutolusius. Bet išliko vadinamasis indoeuropiečių nuklijus, arba esminis pagrindas, kuris niekur neiškeliavo, liko savo vietoje. Jie iš esmės ir yra baltai, nes jiems jais visai nereikėjo tapti, – jie buvo pagrindiniai, pamatiniai genetiniai indoeuropiečių vienetai… Aišku, anksčiau atsiskyrusieji labiau nutolo. O baltai būtent šioje miškų zonoje vystėsi toliau ir jų kultūra vis labiau keitėsi bei modernizavosi. Baltai – miškų žmonės. Paskutiniai nuo jų atskilo slavai. Prieš slavus nuo baltų pasitraukė germanai. O germanai, baltai ir slavai sudarė tą indoeuropiečių grupę, kuri tyrinėtojų vadinama „Circum Baltica“ – indoeuropiečių genčių bendrystė, kuri vystėsi apie Baltijos jūrą. Tie indoeuropiečiai, kurie buvo apsigyvenę palei vakarinį Baltijos krantą, tapo germanais: tai skandinavai, vokiečiai, būsimieji olandai. Žinoma, tokiomis tautomis jie tapo tik viduriniaisiais amžiais, o čia turiu omenyje daug ankstesnius jų protėvius. Vartebo kultūra ir patys germanai susiformavo išilgai vakarinės Baltijos jūros pakrantės ir prie Šiaurės jūros, o tie, kurie formavosi palei pietinį ir rytinį Baltijos krantą, davė pradžią baltų branduoliui, visoms jų gentims. O iš baltų vėliau susiformavo slavai.

(B.d)

Žurnalas „Liaudies kultūra“