Rūta Oginskaitė. Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį. Vilnius: Tyto alba, 2009.

Šiaip jau negarbinu tokio pobūdžio knygų, tačiau skaitymas taip įtraukė, jog pamiršau net savo snobiškas nuostatas. Bičiulė, kai pamatė, ką skaitau, labai nustebo – kokiu tempu reikia dirbti, jei taip greitai tokią knygą parengtum? Įdomiausia joje – šeimos istorija. Ar daug kas žino, kad Kernagio senelis, laiškanešys, nusišovė po to, kai jo bičiuliai sugalvojo nevykusiai pajuokauti – pavogė jo laiškų krepšį? Taip pat sovietmečio detalės; sovietmetis atsiskleidžia kaip itin įdomus laikotarpis – į kavines įleidinėja šveicoriai, patys nutardami, ką leisti ir ko ne; išlaukęs ilgoje eilėje, gali negauti kavos, mat esi... ilgaplaukis. Tada gali kyštelėti padirbtą LKS pažymėjimą, jog filmuojiesi istoriniame filme. Nesakykit, medžiaga dar vienam filmui. Patriotinės paauglių išraiškos – dabar labai gražios, mažumėlę komiškos.

Krito į akis, jog šiek tiek per daug slengo, arba jis pernelyg akcentuojamas. Suprantama, ,,sterilizuota kalba“ gali atrodyti nenatūraliai, tačiau daryčiau kai kurias pataisas.

Kultinė V. Kernagio asmenybė aprašyta, tačiau nebūtinai ,,išskleista“. Vis dėlto aprašyta įspūdingai, kad ir tarnaujant populizmui. Pati nykiausia knygos dalis, kurią tik perverčiau – interviu, surinkti iš įvairių žurnalų. Mano galva, ji apskritai gadina bendrą koncepciją, išskyrus nebent interviu su O. Baliukone, kurį buvo galima integruoti knygos eigoje. Bet pati knyga parašyta šiltai, kruopščiai, su empatija ir išmanymu. Žinant leidyklos polinkius, belieka laukti knygos apie S. Gedą.

Gintaras Grajauskas. Mažumynai. Vilnius: Versus aureus, 2010.

Puiki nauja eseistikos knyga. Prieš imdama į rankas bijojau, kad tik nebūtų kokia marazmatiška, nes juk kai produktyvus rašytojas daug rašo, gali nejučia ir ,,persirašyti“ ar neišvengiamai pagaut kokią didaktinę gaidą. Tačiau to anei lašo, G. Grajauskas toks pats vaikiškai kūrybingas, kaip ir anksčiau. Tik, žinoma, su vis aštrėjančiu sarkazmu. Jau retai kada skaitinys mane prajuokina, o G. Grajauskas privertė prunkščioti.

Sakyčiau, pavyzdys mėgstantiems turėti daug knygų poetoeseistams, kaip gali tvyroti rašymo kokybė: ,,Kaip kad žmogų, kuris sukurtas būti vagimi, galima pažinti iš rankų (tiesa, ne visi jie pasiduoda lemties balsui, kai kurie tampa labai neblogais pianistais), taip ir rašytoją nesunku atpažinti iš žvilgsnio. Nebūtinai ypatingai mąslaus ar svajingo – čia tik standartinė romantinė klišė. Rašytojas gali žvelgti visaip – išdidžiai, atsainiai, įžūliai, iš padilbų, – bet jei sutiksite žmogų, kuris žiūri į jus ir pasaulį tarsi pro apverstą žiūroną, kurio žvilgsnis vienu metu ir nepaprastai įsigilinęs, ir siaubingai atsitolinęs, neabejokite: tai rašytojas. Ir visai nesvarbu, kad jis dirba buhalteriu ir gyvenime nėra parašęs nė eilutės. Rašytojas – ne amatas, o buvimo būdas. Gal net atskira gyvybės forma“ (,,Kaip gyvena rašytojai“, p. 95). Gryniausia Ars poetica, eilutės į Rašytojų sąjungos nario pažymėjimą. O gal čia taip aktualu tik man, profesinis interesas?

Esama, aišku, ir daugiau tyro komizmo, kone globalinio, be aliuzijų į literatų hermetiką (visad kyla tas nesveikas, išguitinas, bet tarsi žalingas įprotis įsisenėjęs noras lyginti, rūšiuoti: ir šiuo atveju artimiausias gravitacijos taškas būtų K. Navako esė).

Daiktus kontempliuojančios miniatiūros – gal net gražiausias ,,Mažumynų“ rinkinio ciklas, toks sentimentaliai graudus, bet ir šviesus, steigiantis savarankišką ,,mažo“ filosofiją, kaip ir autoriaus aprašytieji bonsai.

Valdas Gedgaudas. Kario šešėlis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Teksto tirštumas, odę Radauskui paverčiantis tiesiog įvaizdžių koliažu. Tarsi romansuose atgyjantys lavonai. Erotika kaip galios išraiška (jeigu tai meilės lyrika?), teatro ir kino kontekstai. Refreno principas, mechanizuojantis pasikartojimus (p. 25, p. 57 ir kt.). Grafiškai įcentruotos, todėl kiek linguojančios strofos. ,,Drastiški“ įvaizdžiai, vadinamoji ,,bjaurumo estetika“. Rašau kabutėse, nes kas šiandien dar gali būti bjauru arba drastiška? Niekas. Jeigu autoriui vis dar atrodo, jog kažką šokiruoja, tai jam reikėtų žinoti, jog iš tikrųjų – tik bleizgėja., t. y., norom nenorom panašėja į eseistinę G. Bleizgio estetiką.

Rimas kartais apvilia (greičiausiai tik skaitytoją), arba taip rašoma tyčia, tarsi šlubčiojant. Kartais ne visai nujaučiamas priartėjimo prie publicistikos pavojus. Kaip kažkas iš kolegų įvardijo – ,,normali poezijos knyga“. Aišku, autoriui čia joks komplimentas – būtų daug geriau, jeigu ji būtų ,,nenormali“. Niūrus ir labai tikslus viršelis, kurį V. Gedgaudas pats ir nusipaišė.